Prasmuko pro teisinį plyšį
Už tai, kad apgaulingai panaudojo Europos Parlamento narių komandai finansuoti skirtas lėšas, M. Le Pen galėjo būti nuteista kiekvienam politikui sunkia bausme: draudimu penkerius metus eiti renkamas pareigas, dvejų metų laisvės apribojimu. Tačiau liepos 7-ąją verdiktą paskelbęs Apeliacinis teismas sugrąžino M. Le Pen viltį ketvirtą kartą bandyti laimę prezidento rinkimuose. Per 2012 m. balsavimą ji liko trečia, o vėliau du kartus antrajame ture pralaimėjo Emmanueliui Macronui. Apskritai per pastarąjį pusšimtį metų Le Penų pavardė prancūzų rinkimų biuleteniuose buvo įrašyta aštuonis kartus: penkiskart juose pralaimėjo J.-M. Le Penas.
Paryžiaus apeliacinis teismas draudimą kandidatuoti sutrumpino iki penkiolikos mėnesių. Kadangi šis terminas pritaikytas atgaline data nuo 2025 m. kovo, bausmė jau yra faktiškai pasibaigusi. Reali laisvės atėmimo bausmė (namų areštas) buvo sumažinta nuo dvejų iki vienų metų.
Nepaisant aiškių įrodymų ir fakto, kad antrosios instancijos teismas tik sušvelnino, bet nepanaikino nuosprendžio, M. Le Pen tikina esanti nekalta, todėl iškart apskundė šį sprendimą Aukščiausiajam kasaciniam teismui. Toks žingsnis jai atrišo rankas: apeliacijos nagrinėjimo metu bausmės vykdymas sustabdomas, todėl politikei nereikės nešioti apykojės.
„Šį vakarą aš esu kandidatė“, – praėjusį antradienį pareiškė ji televizijos TF1 eteryje, sugriaudama nuosaikesnių dešiniųjų viltis Eliziejaus rūmuose matyti naują veidą – „Ressemblement National“ (RN) pirmininką J. Bordellą.
Anot Prancūzijos eksperto Jacobo Rosso, M. Le Pen bet kokia kaina nori sudaryti įvaizdį, kad gali kontroliuoti padėtį. Be to, jai lengviau sulaužyti susitarimą su J. Bardella, nei išsižadėti savo politinio gyvenimo kūrinio – šanso tapti prezidente.
Paskutinis žodis priklausys kasacinio teismo teisėjams, kurie sprendimą paskelbs ne anksčiau kaip 2026 m. pabaigoje ar net 2027-ųjų pradžioje. Jei jie bausmę patvirtintų ar net sugriežtintų, likus vos kelioms savaitėms iki prezidento rinkimų (pirmasis turas balandžio 18 d., antrasis – gegužės 1 d.) komplikuotųsi ne tik M. Le Pen, bet ir RN situacija, nes visi kandidatai į rinkimų sąrašą turi būti įtraukti iki kovo 26 d. RN nebegalėtų registruoti kito atstovo.
Pati M. Le Pen ir partijos vadovybė yra viešai pripažinusi, kad J. Bardella yra vienintelis jos įpėdinis, pasiruošęs bet kurią akimirką perimti estafetės lazdelę. Jeigu kasacinis teismas nepalankų nuosprendį M. Le Pen paskelbtų po kovo 26 d., būtų galima aktyvuoti Konstitucijos 7-ąjį straipsnį. Jis skelba, kad, likus mažiau nei savaitei iki kandidatų registracijos pabaigos arba jau po jos vienam iš oficialiai patvirtintų kandidatų mirus arba tapus teisiškai neįgaliu, Konstitucinė Taryba gali sustabdyti rinkimų procesą ir paskelbti naujas datas. Tuomet J. Bardella pateiktų savo kandidatūrą ir 500 atskirai nuo M. Le Pen renkamų kandidatavimui reikalingų merų ir politikų parašus.
Kitas teorinis kelias – iki galutinio termino likus kelioms valandoms, jei teismo sprendimas jau aiškus arba rizika per didelė, M. Le Pen oficialiai atsiimtų savo kandidatūrą, į kovą stotų J. Bardella.
Jei M. Le Pen rinkimus laimėtų, nuo apykojės ją apsaugotų valstybės vadovo imunitetas: nuosprendis liktų galioti, tačiau jo vykdymas kadencijos laikotarpiu būtų sustabdytas.
Apklausos palankios RN
Kas nuosekliai stebi M. Le Pen karjerą ir jos viešus pasirodymus, praėjusio antradienio vakarą TF1 eteryje išvydo ją kiek netikėtu amplua. Akivaizdžiai pavargusią, stokojančią energijos ir jai įprasto kandumo. M. Le Pen pripažino išgyvenusi sunkų išbandymą, tačiau nepraleido progos tuo pasinaudoti: daugeliui prancūzų esą klojasi panašiai kaip jai – daugelis patiria sunkių išbandymų.
Nepaisant šio įspūdžio, Prancūzijos prezidento rinkimų kampanija žada būti audringa. M. Le Pen teks konkuruoti ne tik su kitais kandidatais, bet ir įrodinėti dešiniųjų rėmėjams, kad ji būtų geresnė prezidentė nei J. Bardella, kurį pergalės atveju žada skirti premjeru.
„Mes esame binomas, papildantys vienas kitą, subalansuoti, koherentiški ir tvirti“, – „TF1 Info“ eteryje sakė M. Le Pen. Prancūziją ji apibūdino kaip ant žemės gulintį supančiotą milžiną, kurį kartu su J. Bardella išlaisvintų: „Kartu mes įtikinsime prancūzus, kad tai, ką jie šiandien išgyvena, yra ne neišvengiama lemtis, o toksiškų, pražūtingų sprendimų, kuriuos priėmė kiti, padarinys.“
Apklausos rodo, kad kraštutiniai dešinieji gali tikėtis pergalės rinkimuose – galbūt net laimėti pirmajame ture. Kurį laiką toks optimizmas sietas su perspektyva, kad rinkimuose dalyvaus J. Bardella. Prieš liepos 7-ąją paskelbtais visuomenės nuomonės tyrimų instituto IFOP duomenimis, pirmajame rinkimų ture jis surinktų 35–37 proc. balsų, o M. Le Pen – 32 proc.
Atrodė, kad geografiją studijavęs, bet mokslų taip ir nebaigęs, socialinius tinklus puikiai įvaldęs, sumaniai romantizmo klasiko François-René de Chateaubriand’o citatomis žongliruojantis J. Bardella iš tiesų turi daug galimybių nugalėti politinius oponentus. „Paris Match“ dėmesys jo romanui su italų princese Maria Carolina Burbonaite-Siciliete tapo savotišku publicistiniu įšventinimu į politikos elitą – kandidato veido pasirodymą ant žurnalo viršelio šiuolaikinės Prancūzijos politinės komunikacijos ekspertai laiko pirmuoju etapu kelyje į Eliziejaus rūmus.
Tačiau liepos 7-ąją kylanti RN žvaigždė per kelias valandas iš pagrindinio veikėjo buvo pažemintas į statistus.
M. Le Pen vos paskelbus apie kandidatavimą, jos reitingai šoktelėjo: praėjus kelioms valandoms, už ją balsuoti rengėsi jau 36 proc. apklausos dalyvių.
Šių dienų apklausos rodo, kad M. Le Pen laimėtų net jei prireiktų ir antrojo turo.
„Du viename“
M. Le Pen ir J. Bardellos tandemas – tarsi politinis produktas „du viename“. Patirtis ir politikos naujokas, skirtingos kartos, vyras ir moteris, prezidentė ir premjeras – blogiausiu atveju atsarginis kandidatas.
„Politinės komunikacijos požiūriu tai atveria labai daug galimybių. Abu kreipiasi į skirtingą elektoratą“, – analizuoja politologas Bruno Cautrèsas. Netrukus M. Le Pen vėl galėtų vaizduoti save kaip antisisteminę kandidatę.
Pati M. Le Pen viešai neigia bet kokią vidinę kovą dėl valdžios ir išlaiko dominuojantį statusą.
Kaip pastebi liberalaus analitinio centro „Institut Montaigne“ politologė Blanche Leridon, jų įvaizdžiai stipriai kontrastuoja: „M. Le Pen rinkėjams prisistato kaip patyrusi, persekiojama politinė kankinė ir tautos gelbėtoja, o jos kampanijos estetika primena sekuliarizuotą, feminizuotą Išganytojo pozą. J. Bardella kuria modernaus, pragmatiško ir elitui pasiruošusio vadovauti technokrato įvaizdį.“
J. Bardella pastaruoju metu demonstruoja savarankiškos ekonominės politikos užuomazgas, kurios galėtų būti patrauklios konservatyviems ir liberaliems rinkėjams, atmetantiems M. Le Pen socialinį etatizmą. Dabar M. Le Pen tokio programinio savarankiškumo jam tikrai nebeleis. Mokinys turės traukti į mokytojos šešėlį.
Skirtingai nei M. Le Pen, J. Bardella RN pristato ne kaip judėjimą, suburiantį kovai su elitu, – jis kryptingai artėja prie nuosaikiosios dešinės ir ekonominio liberalumo. Kai kurie RN atstovai tai laiko galimybe pritraukti naujų rinkėjų, juolab kad jam pavyko nuraminti verslo pasaulį, o Briuselyje viliamasi, kad J. Bardella „melonizuosis“ – įvyks procesas, panašus į Italijos premjerės Giorgios Meloni transformaciją, kai po radikalios retorikos rinkimų metu atsidūrus valdžioje pereinama prie pragmatiškos fiskalinės drausmės, ES biudžeto taisyklių laikymosi ir glaudaus bendradarbiavimo su stambiuoju verslu.
Šis programinis dualizmas išryškina konkrečius abiejų lyderių ekonominių siūlymų skirtumus. J. Bardella siūlo mažinti gamybos mokesčius įmonėms, naikinti administracinę biurokratiją, atleisti jaunesnius nei 30 metų verslininkus nuo pelno mokesčio ir skatinti pramonės investicijas per privatų kapitalą. M. Le Pen gina tradicinę kairuolišką socialinės gerovės sistemą – reikalauja sugrąžinti pensinį amžių iki 60 metų ilgą stažą turintiems darbuotojams, įvesti griežtą vietos produkcijos protekcionizmą ir subsidijuoti pirmo būtinumo prekių krepšelį iš valstybės biudžeto.
Dalis RN narių J. Bardellos taktiką laiko galimybe pritraukti naujų rinkėjų, ypač iš tradicinio verslo sluoksnių. Kiti baiminasi, kad jaunasis lyderis per daug nutols nuo darbininkų klasės, sudarančios partijos branduolį.
Tačiau RN valdomas kaip šeimos įmonė, kurioje lemiamo žodžio teisė priklauso M. Le Pen. „J. Bardella žino, kad pradėjęs vidinį maištą susilpnintų visą partiją. RN vienybė – didžiausias jo koziris, palyginti su visomis kitomis partijomis", – sako B. Leridon.
Taktiniai sprendimai
Bet kokiu atveju, kova nebus lengva. Tai M. Le Pen galėjo pajusti jau pirmąją neoficialios rinkimų kampanijos dieną, kai apsilankė La Fleše, keliolikos tūkstančių gyventojų miesto Prancūzijos šiaurės vakaruose, turguje. Kovą ten meru buvo išrinktas jaunas RN atstovas. Tačiau M. Le Pen buvo pasitikta ne aplodismentais, bet puodų barškinimu. Ji net nepasiekė turgaus ir po keliolikos minučių turėjo nutraukti vizitą.
RN pamėgtas šūkis „Švarios rankos, pakelta galva“ čia buvo transformuotas į „Purvinos rankos, nuleista galva“, skelbė transparantai La Flešo gatvėse. Žinoma, netrūko ir rėmėjų, bandančių pro apsaugininkus prasibrauti prie M. Le Pen. Tarsi feniksas – bent kol kas – iš pelenų prisikėlusi politikė nustelbė RN pirmininką J. Bardellą. Anot kairiųjų liberalų dienraščio „Le Monde“, šalia akivaizdžiai triumfuojančios M. Le Pen jis atrodė beveik nematomas.
Po La Flešo pamokos RN štabas nusprendė kuriam laikui apriboti spontaniškus kandidatų pasirodymus viešuose turguose, kur oponentams lengva surengti provokacijų. Kol kas bus daugiau vykstama į iš anksto suplanuotus susitikimus uždarose salėse, pas vietos ūkininkus ir pramonininkus, lankomasi didžiuosiuose partijos renginiuose, kur galima kontroliuoti įėjimą.
M. Le Pen sugrįžimas privers ir oponentus koreguoti savo strategiją. „Argumentai prieš J. Bardellą buvo akivaizdūs: jaunas amžius, už partijos ribų jis neturi jokios reikšmingos darbo patirties ir apskritai dar mažai gyvenimiškos patirties eiti tokias pareigas. Visi šie punktai M. Le Pen atveju negalioja", – sako J. Rossas.
Kairiųjų kandidatui Jeanui-Lucui Mélenchonui lengviau kovoti su M. Le Pen, nes gali kurti antifašistinės koalicijos naratyvą, prisiminti RN pirmtakės partijos „Front National“ veikloje dalyvavusius SS karininkus, skleistą antisemitizmą.
Tačiau jei nenugalėtų iškart, antrajame ture M. Le Pen reikėtų ir centro dešinės ir dešiniųjų konservatorių stovyklos paramos, kurios ji visada atsisakydavo. J. Bardellai šiuo klausimų nebūtų kilę sunkumų.
Žymiausių Prancūzijos sociologinių tyrimų agentūrų IFOP ir „Elabe“ duomenimis, potencialių kandidatų reitingai pirmajame ir antrajame turuose pasiskirsto taip: pirmajame ture M. Le Pen surenka 34–36 proc. balsų. Buvęs premjeras Édouard’as Philippe’as – stipriausias centro-dešinės kandidatas su 19 proc. balsų. Kraštutinės kairės J.-L. Mélenchonas kol kas fiksuoja rekordinį sau rezultatą – 15 proc. balsų. Gabrielis Attalis, buvęs premjeras, testuojamas kaip alternatyva É. Philippe’ui, šiuo metu surenka apie 15 proc. balsų.
Nuosaikesnės kairės atstovas Raphaëlis Glucksmannas – 9 proc. balsų. Nuo jo nedaug atsilieka Bruno Retailleau iš tradicinių konservatorių – 8 proc. balsų. Kraštutinės dešinės Éricas Zemmouras, tiesioginis M. Le Pen konkurentas, tesurenka 4 proc. balsų.
Šių dienų apklausos rodo, kad M. Le Pen laimėtų net jei prireiktų ir antrojo turo. Jos dvikovos su J.-L. Mélenchono rezultatas – 70 proc. ir 30 proc. balsų. Jei antrajame ture M. Le Pen susikautų su G. Attaliu, laimėtų surinkusi 54–55 proc. – už oponentą balsuotų 45–46 proc. rinkėjų. M. Le Pen nugalėtų ir É. Philippe'ą – 52–54 proc. prieš 46–48 proc.
(be temos)