Nedeklaruota parama
2024 m. į parlamentą išrinktas „Reform UK“ lyderis atsisakė Klaktono apygardoje laimėto Bendruomenių rūmų mandato po to, kai prieš jį buvo pradėti du parlamentiniai tyrimai.
Parlamento etikos komisija susidomėjo žiniasklaidoje paskelbta informacija apie nedeklaruotą finansinę paramą, kurią N. Farage’as gavo iš George’o Cottrello, teisto už pinigų plovimą. Pinigai politiko sąskaitą pasiekė likus mažiau nei metams iki parlamento rinkimų – tokiu laikotarpiu gautą paramą parlamentarai privalo deklaruoti. Britų žiniasklaidos teigimu, rėmėjas sumokėjo už N. Farage’o apsaugą, būstą, biuro darbuotojus.
Kiek anksčiau prieš N. Farage’ą buvo pradėtas dar vienas parlamentinis tyrimas dėl įtarimų, kad politikas nedeklaravo 5 mln. svarų, gautų iš Tailande gyvenančio kriptovaliutų milijardieriaus Christopherio Harborne’o. N. Farage’as tvirtina, kad tai buvo asmeninė dovana.
Tačiau esama įtarimų, kad mainais už šį dosnumą gali būti prašoma paveikti britų Vyriausybės politiką kriptovaliutų klausimu. Pvz., pernai rugsėjį susitikęs su Anglijos banko valdytoju jis esą bandęs atkalbėti nuo planų sukurti valstybinę skaitmeninę valiutą „Britcoin“, kuri būtų tiesiogiai konkuravusi su Ch. Harborne’o valdoma „Tether“.
Žinovai apskritai nuogąstauja dėl galimų politikos ir kriptovaliutų pasaulio sąsajų, šios itin liberaliai veikiančios finansinės sistemos nekontroliuojamų galimybių remti tam tikrus politikus.
Laikraščio „The Times“ žiniomis, N. Farage’as ir jo partnerė per pastarąjį dešimtmetį įsigijo turto, kurio vertė – apie 4 mln. svarų.
Abiem atvejais N. Farage’as tvirtina nepažeidęs taisyklių ir nepadaręs nieko blogo, o, kalbant apie kriptovaliutas, jis apskritai esąs prieš valstybių kišimąsi į šią rinką.
Liepos 7-ąją pranešdamas, kad atsisako mandato, politikas sakė norįs, kad jį vertintų žmonės, o ne elitas.
Anot „The Spectator“, N. Farage’as norėjo užbėgti už akių oficialiam tyrimui, kuris, pripažinus jį kaltu, būtų sudavęs rimtą smūgį jo reitingui. Jeigu būtų perrinktas nespėjus išsiaiškinti jo finansinių operacijų, politikas galėtų teigti, kad visuomenė jį visiškai išteisino, o visi oficialūs tyrimai tėra politiškai motyvuota raganų medžioklė.
„Tai bus pirmalaikiai rinkimai, kuriuose susirems žmonės ir valdžios aparatas. Tai proga parodyti valdžios elitui vidurinį pirštą ir atvirai pasakyti jiems, kur eiti. Ir būtent todėl teiksiu savo kandidatūrą šiuose pirmalaikiuose rinkimuose“, – atsisakydamas mandato aiškino N. Farage’as.
Koks svarbus jam šis balsavimas, kalba ir tai, kad politikas pats siūlėsi padengti papildomų rinkimų išlaidas (apie 230 tūkst. svarų), tačiau vyriausybė tai griežtai atmetė.
Iššūkį priėmė pajacas
Londono Birbeko universiteto politikos mokslų dėstytojai doc. dr. Ben Worthy ir dr. Laura Richards-Gray pastebi, kad gebėjimas „keisti žaidimo taisykles ir diktuoti žiniasklaidos naratyvą“ visada buvo N. Farage’o sėkmės paslaptis. Kilus finansiniam skandalui, jis prarado situacijos kontrolę. Provokuodamas papildomus rinkimus jis norėjo priversti žiniasklaidą kalbėti apie nuotaikas Klaktone, o ne jo banko sąskaitas. Tačiau nutiko šiek tiek kitaip, nei tikėjosi N. Farage’as.
Didžiosios politinės jėgos – leiboristai, konservatoriai, liberalai demokratai, žalieji – nusprendė boikotuoti rinkimus. „Reform UK“ lyderis neteko galimybės suremti ietis su savęs vertais konkurentais.
Proga sulaukti dėmesio pasinaudojo rekordinis skaičius – 34 kandidatai (ankstesnis rekordas – 26 kandidatai, buvo užfiksuotas 2008 m.) kandidatų. Daugiau nei pusė sąrašo narių – niekam neatstovaujantys asmenys. Bene rimčiausias N. Farage’o konkurentas – Count Binface (galimas lietuviškas atitikmuo – Grafas Šiukšliadėžės veidu), oficialiai įregistruotos satyrinės partijos „Count Binface Party“ kandidatas.
Tai – britų komiko Jono Harvey’io, kuris jau daugelį metų šaiposi iš britų politikos, projektas. Pirmą kartą Count Binface’as pasirodė 2017 m. visuotiniuose rinkimuose, kai Maidenhedo apygardoje metė iššūkį tuometei konservatorių lyderei Theresai May. 2019 m. jis varžėsi su būsimuoju premjeru Borisu Johnsonu, 2024 m. metė iššūkį kitam konservatorių lyderiui Rishi Sunakui. Pastarąjį kartą jis kandidatavo papildomuose rinkimuose Makerfilde, kuriuos laimėjo dabartinis premjeras Andy Burnhamas.
Ėmė rodytis, kad sėkmę savivaldos rinkimuose „Reform UK“ sugebės transformuoti į pergalę visuotiniuose. Tačiau vidurvasarį situacija ėmė keistis.
Reitingų viražai
Iki šiol pajuokauti mėgo ir pats N. Farage’as – atrodė linksmas net ir kalbėdamas apie esą apokaliptinę JK ateitį. Tik jo populiarumo kreivės trajektorija leiboristams ir toriams visai neatrodė juokinga.
Tai, kad 2016 m. britai balsavo už pasitraukimą iš ES, didžiąja dalimi yra N. Farage’o nuopelnas. Tai tapo didžiausiu jo triumfu. 2020 m. galutinai įgyvendinus „Brexit“, jis staiga liko be pagrindinės savo temos.
2020 m. N. Farage’o įkurta „Brexit Party“ persivadino į „Reform UK“ ir išgyveno nuosmukį – reitingai ilgą laiką svyravo tarp 1–4 proc. Situacija pastebimai pasikeitė 2023 m. pabaigoje, kai torius ištiko krizė: „Reform UK“ reitingai pašoko iki 9–11 proc.
Tikrasis proveržis įvyko 2024 m. vasarą. Į aktyvią politiką sugrįžęs N. Farage’as parlamento rinkimuose užtikrino partijai 14,3 proc. rinkėjų balsų ir penkias vietas Atstovų rūmuose. Pernai rudenį partijos reitingai viršijo 30 proc. ir ji trumpam tapo populiariausia politine jėga šalyje.
Populiarumas išliko ir pavasarį. Po gegužės 7 d. savivaldos rinkimų „Reform UK“ mandatų skaičius vietos tarybose išaugo nuo mažiau nei 100 iki daugiau nei 1,4 tūkst., o valdantieji leiboristai prarado beveik 1,5 tūkst. Ėmė rodytis, kad sėkmę savivaldos rinkimuose „Reform UK“ sugebės transformuoti į pergalę visuotiniuose, tad netrukus N. Farage’as galės tapti šalies premjeru.
Tačiau vidurvasarį situacija ėmė keistis. Gegužę vietos valdžios rinkimuose partija dar išlaikė stiprias pozicijas (26 proc.), liepą jos reitingas dėl skandalų smuktelėjo keliais procentiniais punktais.
Asmeninis N. Farage’o populiarumas nuo 2025 m. rudens, kai palankiai jį vertino apie 32 proc. britų, nukrito. Prasidėjus finansiniams tyrimams, reitingas pasiekė žemiausią lygį nuo 2020 m. – labai nepalankiai jį vertinančių britų pagausėjo 5–7 procentiniais punktais. Jo grynasis reitingas (skirtumas tarp palankiai ir nepalankiai jį vertinančių asmenų) nukrito 46 balais. Palyginimui – neseniai iš premjero posto pasitraukusio Keiro Starmerio –41, naujojo premjero +3 (kitais duomenimis – net +18), torių lyderės Kemi Badenoch reitingas pakilo 3 (kitais duomenimis, 7 balais).
Šiandien partijos „Reform UK“ populiarumas siekia 22–24 proc. Pasikeitus premjerams, leiboristų reitingai šovė iki 26–28 proc. K. Badenoch vadovaujami toriai patinka 20–21 proc.
Žinoma, rinkimų baigtį lems ne vidutinis statistinis britas, bet apie 70 tūkst. Klaktono, vienos skurdžiausių apygardų JK, rinkėjų. Anksčiau jie yra balsavę už buvusį konservatorių, vėliau – į N. Farage’o partiją perėjusį Douglasą Carswellą, už konservatorių Gilesą Watlingą. 2024 m. beveik 25 tūkst. balsų G. Watlingo persvara išnyko – 46 proc. rinkėjų palaikė N. Farage’ą ir jis pateko į nacionalinį parlamentą. Tačiau tai buvo aštuntasis šio prastuoliu save pristatančio milijonieriaus bandymas: iki tol Klaktone jis laimę buvo bandęs septynis kartus.
Laimės pralaimėjęs?
Išprovokuodamas naujus rinkimus, N. Farage’as tęsė savo planą iš dešiniojo JK politikos sparno eliminuoti Konservatorių partiją. Tačiau, anot „Politico“, ši strategija jau pradeda strigti. Farsu virtusi rinkimų kampanija gali rimtai pakenkti „Reform UK“ reputacijai.
Dvikova dėl teisės būti Vestminsterio elite virto referendumu dėl paties N. Farage’o. „Boikotai N. Farage’ui yra blogiausia įmanoma bausmė: jis tampa nebesvarbus. Nacionalinė žiniasklaida greitai prarado susidomėjimą lenktynėmis, kurių laimėtojas iš anksto yra aiškus. Pasitraukdamos didžiosios partijos tai, kas turėjo būti aukšto lygio politinė drama, sėkmingai pavertė vietiniu reiškiniu“, – rašo „The Spectator“.
„Rinkimai Klaktone galbūt laikinai nukreipė dėmesį nuo etikos tyrimo, tačiau N. Farage’o gynyba neįtikino daugelio rinkėjų. Daugiau nei pusė šalies gyventojų mano, kad jis neturėtų būti perrinktas Klaktone, tad ši avantiūra visuomenės palankumo dar neužsitarnavo“, – sako „Opinium“ politinių tyrimų vadovas Jamesas Crouchas.
„Ipsos“ apklausa parodė, kad net 74 proc. gyventojų reikalautų tęsti tyrimą, nepriklausomai nuo to, laimėtų N. Farage’as rinkimus ar ne.
„Ipsos“ tyrimas rodo, kad 33 proc. britų norėtų, kad dvikovą tarp N. Farage’o ir Count Binface laimėtų pastarasis – N. Farage’ą palaiko tik 21 proc.
Panašūs satyriniai politiniai projektai devalvuoja konkretaus politiko autoritetą, sunaikina lyderio aurą, konsoliduoja protesto balsus.
Net jei Klakstone satyrinis personažas ir neiškovos mandato, komunikacinį karą jis jau laimėjo: N. Farage’o planuotą kovą su Vestminsterio elitu pavertė pajuokos objektu.
Politika su juokdario kauke
Satyrinės partijos nėra interneto amžiaus reiškinys. Dar 1911 m. čekų rašytojas Jaroslavas Hašekas savo „Saikingos pažangos įstatymų ribose partija“ parodijavo Austrijos–Vengrijos politinį gyvenimą.
Po 80 metų aktorius, satyrikas Januszas Rewińskis įkūrė Lenkijos alaus mėgėjų partiją – 1991 m. ji laimėjo šešiolika vietų Seime. Tiesa, frakcija netrukus suskilo į įvairias politines stovyklas.
Kaip greitai juokais atsiradusi kandidatūra gali pradėti gyventi savarankišką gyvenimą, teko patirti garsiam prancūzų komikui Coluche (tikr. Gérardas Josephas Colucci). 1980 m. jis paskelbė kandidatuosiantis prezidento rinkimuose. Vilkėdamas kombinezoną su petnešomis ir abėdamas sportinius batelius jis prisistatė visuomenės autsaiderių kandidatu ir pirmiausia siekė mobilizuoti tuos, kurie buvo praradę pasitikėjimą tradicine politika. Iš pradžių atrodė, kad tai dar viena komiko provokacija. Tačiau netrukus apklausos parodė, kad jį palaiko net 16 proc. rinkėjų. Politinis elitas paniškai sunerimo. Po visuomenės spaudimo ir grasinimų nužudyti Coluche nusprendė trauktis iš rinkimų kovos.
Esama ir atvejų, kai visuomenės nusivylimas buvo toks didelis, kad satyrinis projektas laimėjo realią valdžią. 2010 m. Islandijoje aktorius Jonas Gnarras įkūrė partiją, dalyvavo Reikjaviko mero rinkimuose, žadėjo nemokamus rankšluosčius baseinuose ir poliarinį lokį zoologijos sode. Politologų nuostabai, sunkią finansinę krizę išgyvenę islandai balsavo už J. Gnarrą. Aktorius sėkmingai valdė vieną kadenciją, sutvarkė miesto finansus.
Kur kas didesnių pasekmių turėjo Beppe Grillo iškilimas Italijoje. Komikas garsėjo pykčio kupinais monologais prieš korupciją ir visą politinį elitą. Savo tinklaraščiu subūręs milijoninę auditoriją, 2009 m. kartu su verslininku Gianroberto Casaleggio įkūrė „Penkių žvaigždžių judėjimą“. 2013 m. parlamento rinkimuose judėjimas sulaukė didžiulio rinkėjų palaikymo. 2018 m. parlamento rinkimuose „Penkių žvaigždžių judėjimas“ surinko beveik trečdalį balsų. Tačiau ilgainiui idealistinė tiesioginės demokratijos idėja susidūrė su autoritariniu valdymu. Judėjimui teko burtis į koaliciją su kraštutine dešiniąja „Lega“, o vėliau – su savo didžiausiais oponentais, kairiaisiais socialdemokratais. Šie radikalūs kompromisai atstūmė protesto rinkėjus, o partija tapo būtent tuo, prieš ką kovojo – sistemos dalimi.
Naujausi komentarai