Kontoroje – teisinių klausimų tvarkymas. Be ypatingo skubėjimo, emociškai sterilioje aplinkoje. Po darbo – namai. Paskui sporto salė. Paskui vyno taurė fotelyje. Ir – į lovytę. Ryte – viskas iš naujo. Rutinos rėmai – simetriški, tvirti, vokiškai ištobulinti.
O tada atėjo solidus jubiliejus. Buvo aišku, kad advokatų kontoroje lankytis nebereikia. Netgi nepatariama. Tiesą sakant, mandagiai draudžiama.
Tai buvo nepatogumas. Ir tada prie ištobulintos rutinos įpratęs užkietėjęs profesionalas pajuto, kad neturi galios „atkietėti“. Net oras apie užkietėjusį profesionalą pasidarė kažkoks kietas, sunkus, neleidžiantis atsipalaiduoti, pašvilpauti ar pan.
Tapo tobulos rutinos auka. Toliau keldavosi įprastu laiku. Eidavo į dušą. Tiksliau – šlepsėdavo. Nespinduliavo energija. Dažnai dūsaudavo. Ypač kai vilkdavosi kostiumą. Nors to nereikėjo. Galėjo vaikščioti ir su pižama. Tačiau buvo įpratęs su kostiumu. Todėl kas rytą šlepsėdavo prie drabužių spintos, stenėdamas lįsdavo į kelnes, juosdavosi diržą, rišdavosi kaklaraištį. Bet apsirengęs atrodydavo ne ką geriau nei su pižama, nes kostiumas buvo apsmukęs, klynas – kartais atviras, marškiniai – tinkamai nesukišti į kelnes, kaklaraištis – perkreiptas. Tada šlepsėdavo durų link. Tačiau negalėjo jų atrakinti (senjoro saugumu susirūpinę artimieji pakeitė spyną). Prie durų atsisėsdavo ant kušetės ir laukdavo tarnybinio automobilio. Belaukiant nutįsdavo seilė. Užsnūsdavo.
Tuo tarpu jo tarnaitė, kuri niekada neturėjo solidžios rutinos, išeidavo pro užpakalines namo duris, sėsdavo ant dviračio ir mindavo pas drauges ir draugus. Smagiai gyveno. Nors jos pensija buvo mažesnė nei advokato. Ir ji buvo laimingesnė, nes išėjusi iš darbo, anot posakio, sugebėjo neišeiti iš gyvenimo.
Naujausi komentarai