Toks kontrastas – didelis entuziazmas ir išskirtinis protestas – atspindi, kuo per 70 metų pavirto „Eurovizija“. Šioje popkultūros mugėje maišosi ne tik skoniai, lytys, pinigai, bet ir geopolitika. Konkursas, sugalvotas kaip pokario Europos susitaikymo gestas, yra it sociologinis seismografas – fiksuoja giliai po politinės retorikos pluta vykstančius procesus, kurie prasiveržia skandalais. Šių metų boikotas atrodo kaip politinė deklaracija, tačiau priežastys gilesnės. Tel Avivo universiteto tyrėjai jį aiškina ne antisemitizmu, kuris boikotuojančiose šalyse nėra stipresnis nei kaimyninėse, bet istorinių tapatybių logika. Šalys, savo praeityje randančios paralelių su palestiniečių padėtimi, remia silpnesnįjį. Jei Izraelis nebūtų viena stipriausių regiono valstybių, simpatijos būtų jo pusėje.
Tačiau boikotas vėl kelia klausimą, kurio „Eurovizija“ visą laiką vengė: ar konkursas gali likti nepolitiškas, kai jame dalyvaujančios šalys nesutaria dėl pamatinių vertybių? Europos transliuotojų sąjungos (EBU) bandymas slopinti geopolitinį karštį rodo – negali. Tik EBU to pripažinti nenori. Ji deklaruoja, kad politikai scenoje ne vieta, bet pati sprendžia, kuri pozicija toleruotina, o kuri – ne. 2016 m. EBU pagrįstai priėmė Jamalos dainą apie Krymo totorių deportaciją kaip asmeninę ir istorinę refleksiją; 2023 m. leido kroatams išjuokti autoritarizmą. Tačiau 2024 m. Izraelio atstovė iš savo baladės privalėjo išbraukti bet kokias asociacijas su „Hamas“ įvykdytomis skerdynėmis. Toks EBU nenuoseklumas nėra vien biurokratinė yda – jis atspindi pačių europiečių negebėjimą susitarti dėl aštrių geopolitinių klausimų. Tad „Eurovizijos“ šūkis „United by Music“ (muzikos suvienyti) kol kas nėra realybė, tik ambicija.
Naujausi komentarai