Kitas nubudęs pasijuto labai sunkus, nejudrus, apatiškas, per daug į šonus paaugęs, tada nusprendė, kad daugiau nebesisvečiuos kiaulienos šalyje ir ieškos kelio į žaliųjų daržovių rojų. Ten, brolyčiai, tai bent gyvenimėlis: lengvas, žvalus, sklidinas entuaziazmo. Galbūt pakeliui į daržovių rojų aplankys ir energingą sportininkų šalį, ir optimistinių nuotaikų draustinį.
Taigi kryptys visiškai aiškios ir suprantamos: nerūkyti, sveikai maitintis, daug judėti ir nesinervinti. Lentelės su gražiais užrašais tvarkingai susmaigstytos, tad galima pasiimti gertuvę su tyru vandenėliu ir keliauti tikslo link.
Tačiau niekam ne paslaptis, kad gražių apsisprendimų pasaulis labiau primena ne granitinius kalnus, bet smėlio kopas. Tose kopose taškosi kasdienybės šlapdriba, nuolat sukinėjasi prieštaringiausių emocijų vėjai ir sūkuriai, kurie ilgainiui visiškai užpusto naujas rodykles. Pirmosiomis dienomis ir savaitėmis jas dar galima įžiūrėti, bet vieną dieną rodyklės visiškai išnyksta. Tarsi jų net nebuvo. Galbūt net ir nereikėjo?
Tada pasitaiko, kad Kalėdų ir Naujųjų metų viltis užgęsta. Ir užgęsta gana dramatiškai – pasikartoja tokia labai miniatiūrinė Kristaus nukryžiavimo istorija, kurioje pats žmogus save išaukština, o paskui pats save nukryžiuoja.
Išaukština, kai pasiryžta pasiekti šviežių daržovių, gaivaus oro ir puikios sveikatos šalį, o nukryžiuoja supratęs, kad numatyta kryptimi beveik nepajudėjo. Jautresni save už tai prikala prie pasmerkimo kryžiaus ir vėl ieško nusiraminimo kiaulienos ir kitose klampiose šalyse.
Ir tada vis tiek gali ateiti išgelbėjimas, mat nuaidės paraginimas – metas prisikelti. Tad, jei klupinėjote šių metų pradžioje, nereikia savęs kalti prie kryžiaus. Kita artimiausia šventė – prisikėlimo Velykos. Svarbu nepamesti rodyklių.
Naujausi komentarai