Vienas auksaburnis, pasklaidęs tuos 204 disertacijos puslapius, savo įtarinėjimus įlaminavo net į nacionalinio saugumo klausimą. Kaip sakoma, žvilgsnis skvarbus, lyg teleskopas.
Dar keistesnė atrodo disertacijos kritika, paremta neregėtu „savicitavimo“ priekaištu – esą autorius neturėtų cituoti pats savęs. Nobelio vertas išradimas.
Na, matyt, epigonų, plagiatorių ir sekėjų bendruomenei ima badyti akį, kai žmogus mąsto savarankiškai, o ne žongliruodamas svetima išmintimi.
Vis dėlto šleivi kritiniai algoritmai neįtikina. Juk žmogus, prieš rengdamas daktaro disertaciją, pirmiausiai ta pačia tema rašo straipsnius į akademinius leidinius, o tada visą tyrimą apibendrina galutiniame moksliniame darbe. Jame, aišku, be savų ankstesnių įžvalgų niekaip neapsieisi.
Bet gal apskritai viso to kritinio erzelio turėtų imtis sociologai, o tam tikrų jo isterinių variacijų – psichoterapeutai.
Reikalas tas, kad M. Sinkevičius į Vyriausybę veržėsi ne tęsti akademinio darbo. Ką gali žinoti, galbūt jis sieks mėginti kelti šalį iš sąstingio, vegetacijos ir kvailybės, kuri jau pernelyg skaudžiai bado akis. Premjero frazė „pirma uždirbkime, tada išleiskime“ suteikia tokių vilčių. Juk yra pavyzdys – visa merų plejada, kuri pakėlė iš stagnacijos miestus ir rajonus: V. Matijošaitis, V. Makūnas, A. Vaitkus, R. Malinauskas, B. Markauskas, Š. Vaitkus, A. Kalnius ir kiti. Žmonės savo akimis regi, kad būnant vietos valdžioje tikrai galima daug ką realiai nuveikti visų labui. Metas į tokį lygį pagaliau pakelti ir visą valstybę. Gal M. Sinkevičiui, kaip gerai besitvarkiusiam eksmerui, pavyktų tai padaryti.
Naujausi komentarai