Akivaizdu, kad idealių kandidatų šiuose rinkimuose nebuvo. Robertas Javtokas dar toli gražu neįrodė, kad jo vadybos sugebėjimai verti vieno svarbiausių postų Lietuvos sporte. Kita vertus, krepšinio visuomenėje, ypač užsienyje, jo vardas nepalyginti garsesnis nei M. Balčiūno. Šis, vadybos prasme galintis būti pavyzdžiu daugeliui federacijų vadovų, niekaip nepripažino galimo interesų konflikto, kuriame murkdėsi jo vadovaujama privati bendrovė skambiu pavadinimu Tarptautinis krepšinio universitetas (IBU). Tačiau rinkimų rezultatai aiškiai parodė, kad tai ne priežastis nubraukti kitus M. Balčiūno pranašumus.
Keista, kad M. Balčiūno kritikų buvo daug, bet oponuoti jam ryžosi vienintelis R. Javtokas.
„Visi balsavo ne už krepšinį, bet už savo šiltas vieteles, kurias parūpino Balčiūnas“, – toks tulžį po rinkimų išliejusio sirgaliaus komentaras internete sulaukė gausybės patiktukų. Teiginys gal būtų ir teisingas, jei nebūtų nelogiškas. Juk jei M. Balčiūnas sugebėjo parūpinti šiltas vietas net 84 federacijos nariams iš 150-ies turinčių balso teisę, vadinasi, jis pasirūpino didžiąja dalimi krepšinio visuomenės. Argi ne tokia ir yra pagrindinė LKF stratego pareiga? Akivaizdu, kad M. Balčiūno šalininkų mūsų krepšinyje yra dauguma. Ir elektoratas jį rinkosi tikrai ne dėl gražių akių, o dėl konkrečių darbų, kurių nesumenkino R. Javtoko „elitinės“ komandos svaidymaisi savo kolegų iš mažesnių rajonų atžvilgiu, apibūdinant šiuos kaimiečiais.
Svarbiausia – keista, kad M. Balčiūno kritikų buvo daug, bet oponuoti jam ryžosi vienintelis R. Javtokas. Kodėl? Juk tai, pasak tų pačių kritikų, labai saldus postas. Tiek garbės, tiek galimybių pralobti! Nejau visi oponentai tokie kvaili ir tų galimybių nematė? Vis dėlto atrodo, kad juos stabdė aiškus suvokimas, jog jie gerokai per skysti nulaikyti LKF vairą.
Naujausi komentarai