Šiuos žodžius prieš daugiau nei tris dešimtmečius užrašė baisaus nusikaltimo prieš žmogiškumą liudininkas, savo akimis regėjęs taikių azerbaidžaniečių žudynes Chodžaly miestelyje.
Šiandien Armėnija ir Azerbaidžanas suka taikos keliu, kuris po daugybės metų leidžia bent jau tikėtis taikos ir sutarimo regione. Laikas parodys. Ar pasaulis išmoko šios tragedijos pamokas? Vargu bau. Po to buvo Čečėnija, Padniestrė, Gruzija, Sirija, Krymo aneksija, Donbasas ir skerdynės Bučoje. Žuvo ir žūsta civiliai, o virš griuvėsių ir masinių kapaviečių visada plevėsuoja Rusijos vėliava.
Vasario 25-26 dienomis minime tragišką sukaktį, kai armėnų ginkluotosios pajėgos, paremtos Rusijos kariuomenės 366-ojo motorizuoto pėstininkų pulko karių, įsiveržė į Karabacho Chodžaly miestelį Azerbaidžane ir žiauriai išžudė 613 beginklių jo gyventojų, daugiausia moterų, senukų ir vaikų. Ši tragedija lieka negyjančia žaizda istorinėje azerbaidžaniečių tautos atmintyje.
Chodžaly „operacijos“ dalyvis, armėnų autorius Davidas Heirijanas savo knygoje „Ararato didvyriai“ taip aprašo savo įspūdžius: „1992 m. kovo 2 dieną „Gaflano“ grupė, kuri specializavosi lavonų deginime, surinko virš šimto tiurkų (azerbaidžaniečių) lavonų ir sudegino juos maždaug už kilometro į vakarus nuo Chodžaly. Paskutiniame automobilyje aš pamačiau maždaug dešimties metų mergaitę, sužeistą į kaktą ir į rankas. Nežiūrint alkio, šalčio ir patirtų sužalojimų, šis vaikas pamėlusiu veidu dar buvo gyvas. Ji tyliai alsavo. Aš negaliu pamiršti šito su mirtimi kovojančio vaiko akių... Netrukus kareivis, kurį vadino Tigranianu, pakėlė šitą nejudančią mergaitę ir numetė ją ant lavonų... Po to juos padegė. Man pasirodė, kad tarp degančių lavonų kažkas šaukiasi pagalbos... Po to aš jau nebegalėjau eiti toliau...“.
Žudynes lydėjo sadistinės perversijos: nėščioms moterims išskrosdavo pilvą ir, išėmę iš jo negimusį vaiką, užsiūdavo jame nupjautas vyrų galvas.
Chodžaly puolimo operacijai vadovavo Rusijos ginkluotųjų pajėgų 366-ojo pulko 2-ojo bataliono vadas, Seiran Ohanian, kuris nešioja generolo antpečius ir vėliau tapo net Armėnijos Respublikos gynybos ministru. 366 pulkas po Chodžaly žudynių buvo išvestas į Rusiją ir išformuotas, tačiau nė vienas jo karininkas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl įvykdytų nusikaltimų. Dar idomiau, kad 2000 metais Chodžaly miestelį okupantai perkrikštijo į „Ivanianą“ – smogikus rengusio armėnų kilmės rusų generolo garbei.
1992 m. vasarį pasaulinė žiniasklaida mirgėjo šiurpą keliančiais pranešimais:
„Armėnų kareiviai išpjovė šimtus pabėgėlių šeimų. Liudininkai pranešė, kad buvo sušaudyta daugiau kaip 450 azerbaidžaniečių, tarp kurių buvo daug moterų ir vaikų. Šimtai, o gal ir tūkstančiai žmonių dingo... Daugelis žmonių buvo suluošinti, o iš vienos mažos mergaitės liko tik galva...“, - „The Times“.
„Vaizdo kamera parodė vaikus nupjautomis ausimis. Vienai pagyvenusiai moteriai buvo nukirsta pusė veido. Vyrai buvo skalpuoti... Majoras Leonidas Kravecas: „Aš pats mačiau kalvoje apie šimtą lavonų. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur buvo matyti nepaprastai žiauriai nužudytų moterų, vaikų ir senelių lavonai“, - „Izvestija“.
„Chodžaly buvo varganas azerbaidžaniečių miestas su tuščiomis parduotuvėmis ir purvinomis gatvėmis be medžių. Bet tai buvo namai tūkstančiams azerbaidžaniečių, kurie geresniais laikais dirbo laukus ir augino žąsis. Praėjusią savaitę jis dingo nuo žemės paviršiaus“, - „The Sunday Times“.
„Armėnai sušaudė į Agdamo pusę vykstančią pabėgėlių koloną... Generolas Poliakovas pareiškė, kad 103 armėnų tautybės kariškiai, tarnavę 366-ajame pulke, liko Kalnų Karabache“, - „Financial Times“.
„Agdame esantys užsienio žurnalistai tarp Chodžaly nužudytų moterų ir vaikų lavonų matė tris skalpuotus, su išrautais nagais. Tai nėra azerbaidžaniečių propaganda, tai tikrovė“, - „Le Mond“.
Blogio evoliucija
Iš ko kilo toks neįsivaizduojamas žiaurumas? Azerbaidžane nuo seno gyveno skirtingų tautų atstovai – kartu dirbo, kartu mokėsi, kūrė bendras šeimas. Nesantaika įsiplieksdavo tik tuomet, kai to prireikdavo svetimiems užkariautojams, ypač kai jie pajusdavo, kad situacijos kontrolė slysta iš jų rankų. Ir carinės, ir sovietinės Rusijos valdžia visaip siekė sukiršinti Kaukazo tautas tarpusavyje, ir kartais jai tai pavykdavo. XIX a. antrojoje pusėje rusiškas imperializmas susirado sau sąjungininkų tarp armėnų nacionalistų. Jie svaičiojo apie niekad praeityje neegzistavusios valstybės – „Didžiosios Armėnijos“ – sukūrimą. Buvo planuota sukurti šią valstybę kaimyninių tautų (turkų, gruzinų, kurdų ir azerbaidžaniečių) sąskaita ir jų žemėse. Chodžaly tragedijos ištakos siekia būtent tuos laikus. O tragedijos užsakovų (kurie iki šiol nėra nubausti) reikia ieškoti ne tik Jerevane, bet ir Maskvoje.
Vėliau vyko Pirmasis pasaulinis karas, skaudžiai palietęs ir Kaukazą. Nors pastangos sukurti „Didžiąją Armėniją“ 1915 – 1920 m. nebuvo itin sėkmingos, jos pareikalavo gausių aukų kaip iš kaimyninių tautų, taip ir iš pačių armėnų pusės.
Kaip ten bebūtų, dalyje Azerbaidžano žemių (buvusiame Irevano chanate) 1918 m. buvo įsteigta armėniška respublika, kuri jau sekančią dieną po jos įsisteigimo puolė savo kaimynes Gruziją, Turkiją ir Azerbaidžaną. Iš Gruzijos Armėnija norėjo paveržti ne tik pietinę Džavachetijos sritį, bet ir pačią sostinę Tbilisį, iš Turkijos – visą rytinę šios šalies dalį, o Azerbaidžano turėjo nelikti visai.
Noriu priminti dar vieną, lietuvišką Kalnų Karabacho analogą, kai Pietryčių Lietuvoje 1990 metais Maskva buvo įsteigusi „Lenkų tautinį teritorinį kraštą“.
Iš mūsų ištikima Rusijos sąjungininkė Armėnija atėmė Karabachą, o rusai iki dabar bando kurstyti separatizmą lezginų, avarų ir tališų gyvenamuose Azerbaidžano rajonuose. Kad visur, kur kurstyti ir kurstomi speratistiniai konfliktai, virš jų nuolat kybojo Rusijos šešėlis. Tą patį regime Moldovoje, kurios teritorijoje Rusija išlaiko separatistinę Padniestrės „respubliką“ – dar vieną marionetinės „Kalnų Karabacho respublikos“ analogą. Kai Moldova pareiškė apie savo ketinimus integruotis į Europos Sąjungą, vėl prabilta apie Gagaūzijos autonomijos galima atsiskyrimą.
Na, ir tikra šių įvykių grandinės apoteozė – agresija prieš Ukrainą, prasidėjusi “liaudies sukilimų” inscenizavimu Donbase ir Kryme ir galiausiai išvirtusia į tūkstančius ir tūkstančius gyvybių šienaujantį didelio masto karą, taip nuolat lydymą civilių žudynių, kankinimų, grobimu ir kitų nusikaltimų.
Tiems, kas labai greitai viską pamiršta, noriu priminti dar vieną, lietuvišką Kalnų Karabacho analogą, kai Pietryčių Lietuvoje 1990 metais Maskva buvo įsteigusi „Lenkų tautinį teritorinį kraštą“, kuris neva įėjo į tuo metu jau nebeegzistavusios Lietuvos SSR sudėtį. Ačiū Dievui, kad šito dirbtinio darinio demontažas nepareikalavo, kaip kitais panašiais atvejais, nei lietuvių, nei Lietuvos lenkų kraujo ir aukų”.
Kad nusikaltėliai dažnai ne tik nenubaudžiami, bet ir aukštinami, kaip didvyriai: Armėnijoje, karo nusikaltėliai ir beginklių moterų bei vaikų žudikai vadinti „tautos didvyriais“. Pavyzdžiui, buvęs Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas tokiu buvo pripažinęs vieną aktyviausių Chodžaly žudynių dalyvį Vazgeną Sislianą. Kitaip ir negalėjo būti, kadangi pats R.Kočarianas, buvęs Sovietų sąjungos komunistų partijos funkcionierius, buvo vienas pagrindinių armėnų smogikų būrių kūrėjas ir jų vadovas.
Buvęs Armėnijos prezidentas Seržas Sarkisianas (2008 - 2018 m.) - irgi drėbtas iš to paties molio. Aukšti partiniai postai, kuriuos jis buvo užėmęs SSRS laikais, netrukdė jam tuo pačiu metu (jau nuo 1989 metų) vadovauti smogikų būriams, kurie vėliau buvo pervadinti „Kalnuotojo Karabacho respublikos pajėgomis“. Dar vėliau jis buvo tapęs Armėnijos gynybos ministru ir jos saugumo tarnybos vadovu. Tiesiogiai už Chodžaly tragediją ir kitas Azerbaidžano žmonių kančias yra atsakingas ir pirmasis Armėnijos prezidentas Levonas Ter-Petrosianas, beje, atsibastęs kurti „Didžiosios Armėnijos“ net iš Sirijos”.
Chodžaly nebuvo ir nėra vien tik Azerbaidžano problema. Visi minimi konfliktai yra susiję tarpusavyje. Visi jie rodo, kas vyksta, kai imperializmas nestabdomas užuomazgoje.
Įspėjimas dabarties kartai
Sakoma, kad istorija kartojasi, nes žmonija iš jos niekada nepasimoko ir tai turbūt yra tiesa. Ar pasaulis pasimokė iš Chodžaly tragedijos arba Gruzijos teritorijų okupacijos? Deja, ne. Kiekvieną kartą apsimetama, kad tai - kažkoks “vietinis dalykas”, neliečiantis kitų. Taip Chodžaly tragedija paversta “azerbaidžaniečių reikalu”, Abchazija ir Osetija - “gruzinų reikalu”. 2014 m. net aukščiausiu lygmeniu Vakaruose būta mėginimų Krymą ir Donbasą taip pat nurašyti, kaip “Kyjivo santykių su Ukrainos rusais reikalu”. Visada ignoruotas vienas faktas - visi šie įvykiai ne pavieniai, o aiškiai matoma seka, nusikaltimų grandinė. Nestabdomo blogio seka.
Būtent tokį perspėjimą šiandien minint Chodžaly sukaktį vėl siunčiu lietuviams ir kitiems europiečiams: Chodžaly nebuvo ir nėra vien tik Azerbaidžano problema. Visi minimi konfliktai yra susiję tarpusavyje. Visi jie rodo, kas vyksta, kai imperializmas nestabdomas užuomazgoje.
Mano nuomone, visa tai tapo įmanoma todėl, kad po Karabacho užgrobimo kaip tik Vakarų politikai ir diplomatai neparodė agresoriaus atžvilgiu pakankamo tvirtumo ir nuoseklumo. Toks neveiklumas gali lemti, kad rytoj Rusijos kariuomenė pasirodys ir kitų Europos valstybių teritorijose. To išvengti įmanoma tik pastačius banditus į jiems deramą vietą, tik jėga - vieninteliu argumentu, kurio bijo karo nusikaltėliai.
Šiandien teigiu: Chodžaly tragedija nesibaigė, keisdama pavidalą ji tęsiasi kitur.
Chodžaly: faktai
- 1992 m. pradžioje sukarintos armėnų formuotės apsupo Chodžaly. Miestelis buvo apšaudomas, žmonės ėmė iš jo trauktis, tačiau šturmo naktį armėnų pajėgų apsuptyje vis dar buvo įstrigę apie 2500 žmonių.
- Puolimas prasidėjo vasario 25 dieną 11 valandą vakaro. Miestą užgriuvo artilerijos, tankų ir priešlėktuvinių pabūklų salvės. Pirmiausiai buvo sunaikintos kareivinės ir gynybos taškai, kur mėgino išsilaikyti negausios savigynos, Azerbaidžano milicijos ir kariuomenės pajėgos. Kartu su armėnų formuotėmis miestelį apšaudė ir Rusijos 366-ojo motorizuotųjų šaulių pulko pajėgos.
- Po 2 valandas trukusio artilerijos apšaudymo į Chodžaly pajudėjo rusiškų šarvuočių ir tankų dengiami pėstininkai. Paskutinius miestelio gynėjus jie įveikė apie 7 valandą ryto.
- Chodžaly buvo apšaudomas ir puolamas iš trijų pusių. Vienintelė atsitraukimo galimybė civiliams gyventojams tapo siauras, vos 100-300 metrų pločio kelias, kurį agresoriai puolimo išvakarėse pasiūlė, kaip „laisvą koridorių“ civiliams. Šis neva civilių atsitraukimo kelias pasirodė kaip dar vieni spąstai: jis buvo apšaudomas, o juo bėgančius žmones netrukus pasitiko armėnų pajėgų užkardos ir taip pat atidengė ugnį į pabėgėlius. Dalis žmonių bėgo į kalnus, ten daugelis jų vėliau mirė nuo šalčio ir išsekimo.
- Iš 2500 miestelyje tuomet buvusių civilių armėnai nužudė 613 (šį skaičių pripažįsta abi konflikto šalys), tarp kurių buvo 63 vaikai, 106 moterys, 70 pagyvenusių žmonių. Visiškai išžudytos 8 šeimos; 25 vaikai neteko abiejų tėvų; 130 vaikų prarado bent vieną iš tėvų. Buvo sužeisti 487 žmonės (įskaitant 76 vaikus). Daugiau nei 1200 žmonių buvo paimti įkaitais (įskaitant 18 vaikų), o 150 dingo be žinios.