Kodėl poilsiautojai neišgirsta gelbėtojų prašymų? Ar gyventojai skiria laiko atnaujinti plaukimo įgūdžius? Nerimą keliančias skendimo tendencijas bei galimus prevencijos būdus dėl nelaimingų įvykių vandenyje „Žinių radijo“ laidoje aptarė plaukimo trenerė Goda Skirmantė.
– Kokios mintys jums, kaip plaukimo trenerei, ateina į galvą, kai išgirstate, kad kiekvienais metais vis daugiau žmonių nuskęsta?
– Vis kas kartą pagalvoju, kad žmogus pervertina save bei neįvertina aplinkos. Vis dėlto atviras vandens telkinys yra visiškai kitoks nei baseinas. Dažniausiai tai yra alkoholio vartojimo arba vaikų nepriežiūros pasekmės.
– Ar mes galime tai nurašyti sezoniškumui – vasarai?
– Manyčiau, ne, nes skendimų tikrai vyksta ir žiemą ant ledo, ir rudenį, ir pavasarį. Tiesiog dažniausiai visa tai ne taip garsiai aprašoma, galbūt neskelbiama, bet visa tai vyksta ir kitais metų laikais. Tiesiog vasarą mes dažniau einame maudytis.
– Ir jūs, kaip plaukimo trenerė, ir, kaip girdėjome, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas kaip vieną iš pagrindinių priežasčių nurodo savo galimybių pervertinimą. Vis dėlto maudantis galima pamatyti ir žmonių plaukimo techniką – ji pakankamai skirtinga. Kaip manote, ar lietuviai gerai plaukia?
– Mano manymu, šiuo metu labai padeda mūsų antrokų plaukimo mokymo sistema – vis daugiau antrokų mokosi plaukti. Tikiuosi, kad ta statistika ateityje pagerės. O kalbant apie plaukimo techniką, tai taip, dažnai ateina žmonės, kurie pervertina savo galimybes – žino, kad moka išsilaikyti vandenyje, tačiau net ir patyrę plaukikai, nuplaukę porą šimtų metrų tolyn, gali pasimesti, išsigąsti, nematyti dugno. Vanduo dažniausiai būna šaltesnis, gali nunešti bangos ar upės srovė, ir žmogus gali tiesiog nebesugebėti grįžti atgal – dėl panikos, baimės. Tai nepriklauso nuo plaukimo technikos – ar tu moki gerai, ar blogai plaukti. Svarbu žinoti, kaip kovoti su ta panika ir kaip išsigelbėti.
– Čia tam tikra prasme reikalingas ir psichologinis pasiruošimas?
– Taip. Mes ir baseine dažnai mokome ne tik plaukimo technikos, bet ir bandome netikėtai įgriūti į baseiną, perlipti įvairias kliūtis, panerti, paimti iš giliau įvairius daiktus. Kartais pamatai, kad žmogus tiesiog negali panerti dėl baimės į gylį. Kiekvienam normaliam žmogui, kuris moka plaukti „varlyte“, patekęs vandens gurkšnis į burną ar nosį gali sukelti baimę, sumaišyti visas mintis, ir jis gali išsigąsti, o tada labai paprastai ir tyliai nuskęsti.
– Jūs pati užsiminėte apie tuos skirtumus – ką reiškia plaukti baseine ir ką reiškia plaukti atvirame vandens telkinyje. Vasarą žmonės daug laiko leidžia prie ežero arba jūros. Kaip skiriasi plaukimas ir ką reikėtų žinoti maudantis ežere ar jūroje?
– Visiems sakau, kad svarbiausia – neikite maudytis toli, nesvarbu, ar tai būtų suaugęs, ar vaikas. Turite eiti ten, kur budi gelbėtojai, kur žinote, koks yra krantas. Žinoma, svarbu paisyti visų įspėjamųjų ženklų ir nesistengti vaidinti kažkokio sportininko ar didelio herojaus, įrodinėjant draugams, kad galite perplaukti ežeriuką. Paprasčiausiai nuplauksite į priekį, bet grįžti atgal jėgų nebebus, ir visa tai gali baigtis nelaime.
– Bet mūsų visuomenėje vis dar gajus herojiškumo modelis, kai žmogus, kuris apskritai gal daug metų neplaukė, taip įsivertina savo jėgas, kad gali perplaukti tą ežeriuką, kaip jūs sakote, ir grįžti lyg niekur nieko atgal?
– Taip, taip dažnai būna. Iš savo klientų esu girdėjusi, kad sako: „Aš lankiau plaukimą metus ir tikrai neblogai plaukiau, bet nuplaukiau ežere 100 metrų ir pagalvojau: o Dieve, kaip jau toli ir kaip dabar grįžti?“ Prasideda panika – visai kitas jausmas yra atvirame vandenyje. Ne kiekvienas plaukikas išdrįsta plaukti atvirame vandenyje dėl to, kad nemato dugno ir nejaučia erdvės pojūčio. Kartais tu gali nuplaukti 10 metrų, kitą kartą – 100 metrų ir daugiau, bet plaukimo trajektorija nėra visiškai tiesi – mes nematome nei linijų, nei gylio, nieko. Labai lengvai gali nunešti srovė į šoną ir tiesiog nebesugebėsime grįžti atgal.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)