Naujienų portalo „Delfi" žiniomis, seksualiniais nusikaltimais prieš nepilnamečius kaltinamas 56-erių dvasininkas Tadas Švedavičius, o vaikų pornografijos laikymu kaltinamas 51-erių Ryšardas Peciunas.
Apie šį įvykį su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo portalo „15min“ žurnalistas Ramūnas Jakubauskas (toliau – R.J.), dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistė Laima Lavaste (toliau – L.L.), katalikų iniciatyvos „Svarbus reikalas“ atstovas Simonas Bendžius (toliau – S.B.), Vilniaus universiteto kriminologas dr. Gintautas Sakalauskas.
– Ramūnai, buvote nuvykęs į parapiją, kurioje darbavosi kunigas T. Švedavičius. Ką jums pavyko išgirsti iš vietinių? Kaip jie reagavo į tokius baisius kaltinimus savo parapijos buvusiam klebonui?
– R.J.: Taip, su kolege nuvykau į Kalesninkus, nedidelį miestelį Šalčininkų rajone, netoli sienos su Baltarusija. Tai gana nuošali vieta, žmonių gatvėse nebuvo daug, bet keletą jų pavyko pašnekinti. Dauguma ten gyvenančių žmonių yra lenkakalbiai. Dvi senyvo amžiaus moterys sakė, kad netiki kunigui mestais kaltinimais ir kad vos nenualpo, kai apie tai sužinojo. Kitas žmogus, senyvo amžiaus vyras, sakė, kad praėjusiųjų metų pabaigoje, kai šis kunigas buvo netikėtai atleistas iš pareigų, buvo kalbų, jog jį galėjo atleisti dėl seksualinių nusikaltimų. Susidaro įspūdis, kad parapijiečiai negalėjo nieko blogo pasakyti apie šį kunigą ir nežinojo, jog pašonėje galėjo vykti tokie baisūs nusikaltimai su jų vaikais ar anūkais. Kalesninkai yra paskutinė parapija, kurioje šis kunigas dirbo ilgą laiką.
– Laima, socialiniuose tinkluose matosi daug pykčio ir nuostabos. Ar jus, kaip žurnalistę, ši istorija nustebino?
– L.L.: Ne, manęs tai nenustebino, nes apie šią temą rašiau prieš 25 metus ir buvau pasmerkta tam tikro kunigų luomo. Ši problema visada buvo nutylima. Dabar tarp kunigų yra dramblių kaimenė, kuri trypia šį luomą ir pasitikėjimą juo. Tas kunigas 21 metus prievartavo vaikus, bet tuo pačiu prievartavo ir tikinčiuosius, kurie iš jo rankų priimdavo komuniją, melsdavosi ir aukodavo. Ši tema yra ne tik apie vaikus, bet ir apie tai, kaip suterštas kunigų luomas veikia mus, pasaulietiškus žmones.
– Ar jus įtikina, kad per tuos metus niekas nežinojo, kas vyksta?
– L.L.: Problema yra ta, kad bažnyčia yra labai uždara institucija. Kalbų buvo ir kunigų hierarchai apie tai žinojo. Vadinasi, jie tyliai tarpusavyje sprendė šią situaciją, kažką išsprendė, liepė tam kunigui melstis, pasitaisyti, būti geram ir jis dirbo toliau. Tai reiškia, kad visuomenė nieko nesužinojo. Šįkart reikėtų padėkoti žurnalistams, kad jie išryškino ir pavardes, ir vietas, kuriose tas kunigas dirbo. Kitu atveju viskas būtų buvę slapta iki šiol. Reikia pasidžiaugti ir tuo, kad tas kunigas pateko į mūsų jurisdikciją, o neliko tik kunigų teismų rėmuose. Pastebėjau, kad normalūs, padorūs kunigai yra priversti apie tai nekalbėti, nes bažnyčios institucija yra supančiota tylos saitais.
Man yra tekę bendrauti su vaikais, kuriems dabar yra 50 metų, bet jie buvo išnaudojami kunigų prieš 40 metų. Jie iki šiol yra sužeisti ir jiems neįmanoma padėti. Galima sakyti, kad pedofilų yra ir tarp mokytojų, ir tarp gydytojų, bet reikia skirti, kas yra kunigas pedofilas ir koks nors šokėjas pedofilas. Kunigu yra labai pasitikima, jis garsiai skelbia aukščiausias tiesas, moralines vertybes, priverčia visuomenę klauptis ir atgailauti, o kas tarp jų darosi? Kartais, kai lankausi bažnyčioje, bijau dėl vaikų, kurie ten dirba. Kartais net tėvai, iš vaikų išgirdę, kad kunigas nederamai elgiasi, netiki arba nenori tuo patikėti.
– Ramūnai, kaip vertinti bažnyčios vadovų reakciją?
– R.J.: Man užkliuvo tai, kad nei prokuratūra, nei arkivyskupijos atstovas spaudos konferencijoje neatskleidė pavardžių. Tuo labiau, kad mes kalbame ne apie ikiteisminį tyrimą, o apie jau surašytą kaltinamąjį aktą. Tai reiškia, kad byla jau keliauja į teismą, o įrodymai yra surinkti. Manau, kad pavardes privalėjo įvardinti abi pusės, suprasdamos, kokią reikšmę šie žmonės turi lokalioms bendruomenėms. Kunigas yra tam tikras autoritetas. Reikia surinkti žmones, paaiškinti, kas įvyko. Kunigai yra vieši žmonės ir mes turėtume žinoti, kokios pavardės slypi už šių nusikaltimų.
Kartais, kai lankausi bažnyčioje, bijau dėl vaikų, kurie ten dirba.
– Bažnyčia dabar laiko moralinį egzaminą. Laima, kaip jums atrodo, ar ji stoja į tiesos, atvirumo ir nukentėjusiųjų pusę, ar kaip tik vengia, dangsto ir slepia tiesą?
– L.L.: Manau, kad bažnyčia dabar šiek tiek atsiveria. Galime tikėtis kažkokio proveržio, nes kišasi ir visuomenė, ir teismai. Bažnyčia šiek tiek atsiveria ir tai yra gera naujiena. Bet kol teismai ir visuomenė nesiims griežčiausių priemonių bausti kunigus pedofilus, tol pedofilija klestės toliau.
– Simonai, kaip vertinti spengiančią tylą ir gana formalų bažnyčios bendravimą?
– S.B.: Lietuvos katalikų bažnyčiai reikėtų stipresnės komunikacijos ir tai yra faktas. Kyla klausimas, kodėl nebuvo paviešintos kunigų pavardės, nors buvo aišku, kad žurnalistai dar tą pačią dieną viską išsiaiškins. Nemanau, kad bažnyčia turėjo intenciją kažką uždrausti, bet žmonėms iš šono gali susidaryti įspūdis, kad daug kas slepiama ir daug kuo piktnaudžiaujama.
– Ar tai buvo prokuroro, ar bažnyčios vadovybės sprendimas?
– S.B.: Prokurorai turėjo savų argumentų, bet bažnyčia buvo visiškai laisva. Kyla daug klausimų. Dar prieš Kalėdas iš pareigų buvo pašalintas pedofilija kaltinamas kunigas ir vietos bendruomenei situacija nebuvo paaiškinta. Atrodo, kad yra požiūris, jog tuo domėtis nereikia. Paprasti katalikai, tokie kaip aš, jaučia ir mato nepagarbą. Atvirumo tikrai pritrūko. Būdamas kataliku matau, kad yra daug nuostabių kunigų, kurie padeda žmonėms, bet komunikacijos nebuvimas užtraukia dėmę visai bažnyčiai.
Paprasti katalikai, tokie kaip aš, jaučia ir mato nepagarbą.
– Ar yra baimė, kad tai pakenks bažnyčios autoritetui?
– S.B.: Manau, kad taip tikrai yra. Nepriklausomi tyrimai kitose šalyse rodo, kad atskleidus didžiulius nusikaltimų mastus, vyksta kunigų perkėlimai ir informacija nutylima. Manoma, kad kai visuomenė sužinos, niekas neis į bažnyčią. Žmonės vis dar nesupranta, kad tokie dalykai tik dar labiau kenkia bažnyčios autoritetui ir mažina pasitikėjimą ja. Iš slapukavimo nebus jokio laimėjimo.
– Daktare, ar jūs taip pat pastebite, kad bažnyčia ir kitos uždaros bendruomenės pakankamai stipriai vengia pripažinti savo nuodėmes ir klaidas, bijodamos prarasti visuomenės pasitikėjimą?
– G.S.: Katalikų bažnyčia yra išskirtinė struktūra, esanti už valstybės ribų, turinti savo kanono teisę, savo hierachiją, autonomiškumą ir visada siekianti tai išlaikyti. Mane nustebino ilgas laikotarpis ir didelis aukų skaičius. Labai gerai atsimenu, kai išvažiavau studijuoti į Vokietiją ir turėjau seminarą apie seksualinę prievartą prieš vaikus. Man tai buvo visiškai nauja ir aš nieko apie tai nežinojau. Prieš 20-30 metų žmonės negalėjo patikėti, kad tokie dalykai vyksta, ypač bažnyčios struktūrose. Dabar mes žinome labai daug ir mane stebina, kad tokie nusikaltimai išliko nepastebėti tokį ilgą laiką.
– Lietuvoje pasigirdo pasiūlymai didinti bausmes ir kurti registrą. Ar reikėtų viešo pedofilų registro Lietuvoje?
– G.S.: Ne, tikrai ne. Registras nesprendžia jokių problemų. Matome, kad didžioji dalis atvejų nutinka pirmą kartą. Nusikaltimus padaro žmonės, kurie niekada nekėlė jokio įtarimo. Registras yra parodomoji priemonė, kuri neturi jokios įtakos prevencine prasme.
– Kaip reikėtų spręsti šią problemą?
– G.S.: Akivaizdus dalykas yra lytinis švietimas, kad vaikai patys mokėtų atpažinti, ką suaugusieji su jais daro, ko jie negali daryti ir kur yra ribos jų bei jų draugų atžvilgiu. Žinau atvejų, kai patys vaikai pastebėdavo dalykus, daromus jų draugams ir apie tai pranešdavo. Taip pat svarbus pasitikėjimas institucijomis. Nukentėję žmonės turėtų jausti, kad jei kreipsis, sulauks pagalbos ir nebus dar labiau stigmatizuojami. Mes visiškai neturime tinkamo žmonių, kurie seksualiai prievartavo vaikus pedofilijos pagrindu, gydymo. Dažnai suplakame du skirtingus dalykus į vieną. Egzistuoja seksualinė prievarta ne pedofiliniu pagrindu ir priešingai, yra žmonių, kurie turi pedofilinį potraukį, bet vaikų niekada neišnaudoja. Be to, svarbus ir suaugusiųjų gebėjimas pastebėti ir atpažinti tokius nusikaltimus.
Nereikia tapatinti pedofilijos su bažnyčia ir kunigais, nes tokių dalykų nutinka daug kur. Vis tik iš kriminologinių tyrimų žinoma, kad didesnė rizika kyla ten, kur yra kontrolės disbalansas, kur kažkas turi autoritetą ar galią, kuriai reikia paklusti. Tai prasideda kalėjimuose, globos namuose ar bažnytiniuose santykiuose, kuriuose yra galios disproporcija.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai