Panevėžiečiams – po ranka, ne panevėžiečiams – kažkur kaime, vidury laukų, vienintelis Lietuvoje porceliano muziejus.
„Net nesitikėjome, kad tokio masto tas muziejus yra“, – sakė moteris.
„Žmonės čia ateina nieko nesitikėdami, ir matau, kad jiems po truputį akys veriasi ir jos praktiškai visada atsiduria ant kaktos, nes čia ne tik gausu grožio, meno ir estetikos, bet ir istorijos gali pripasakoti tiek, kad maža nepasirodys“, – šypsojosi porceliano muziejaus įkūrėja Irena Puidokienė.
Maža nepasirodė ir lankytojams iš sostinės.
„Jaučiuosi kaip dramblys porceliano muziejuje, bijau ką nors sudaužyti. Gerai, kad jie dar už stiklo. O skulptūros, kurios atvirai stovi, tai iš karto įtempiu pilvą ir praeinu“, – juokėsi vilnietė Natalija.
Ne vien dėl porceliano gausos ir trapumo sukasi galvos.
„Kadangi šiais laikais viskas jau fotošopu daroma, labai smagu pamatyti rankų darbą, tą žmogaus pirštų preciziškumą, ne kompiuterių sukurtą. Tai va dėl to nosis taip ir sukišę“, – sakė vilnietė Eglė.
Sunku patikėti, dar sunkiau įžiūrėti, pavyzdžiui, kaip iš porceliano sukurtas ir išbadytas plonas gipiūras moteriškų statulėlių suknelėms.
„Noriu nusiųsti saviškiams – dukroms, anūkei – kur buvau, ką mačiau. Manau, pasirinkau pačius įdomiausius eksponatus“, – sakė vilnietė Inga.
Šiuo metu galerijoje – 1200 eksponatų. Nuo auksu dekoruotų indų ir statulėlių iki įspūdingų vazų. Knieti ir savo namuose į dienos šviesą traukti tai, kas buvo kažkur nukišta, pamiršta.
„Močiutės brolis buvo padovanojęs kinišką, kažkokiu būdu iš Kinijos atkeliavusią statulėlę, tais laikais, prieš daug metų, kai jos tikrai buvo retenybė. O dabar visur ieškau, sakau, kad tikrai surasiu, nes kelis kartus kraustėmės, dėjome į įvairias dėžes ir kol kas neradau, bet tikiuosi, kad ją surasiu. Ji buvo įskilusi ir suklijuota, tokia mergytė su juodais plaukučiais, sijonuku. Dabar vaikštau ir ją vis prisimenu“, – pasakojo Inga.
Privati galerija Panevėžio pakraštyje atsirado prieš beveik penkerius metus. Jos įkūrėja savo pomėgį ir iš viso pasaulio supirktus, restauruotus eksponatus su jų istorijomis išnešė į viešumą, kai viso to šeimai tapo per daug, o lankytojams atsirado vienintelė Lietuvoje galimybė visa tai pamatyti.
„Tos informacijos visos ir nesusiurbsi, kiek čia žmogus per gyvenimą domėjosi. Tiesiog nuostabu, kad nusprendė tuo pasidalyti su mumis“, – sakė vilnietė Rima.
Galerijos šeimininkė sako, kad dar tiek pat istorijų ir eksponatų guli dėžėse.
„Planuočiau įrengti vien „Art Deco“ salę arba vien floros ir faunos. Galima būtų padaryti ir vien indų, nes yra nuostabiausių lėkščių, tapytų rankomis, kurioms irgi reikalingas specialus išdėstymas, apmąstymas, kaip jas išeksponuoti, kad būtų saugu ir gražu“, – pasakojo I. Puidokienė.
Porcelianas kildinamas iš Kinijos, Korėjos ir Japonijos. Europoje jis atsirado tik maždaug po 500 metų, kai buvo atrasta sava gamybos technologija, nes pirmtakai paslapties neišdavė.
„50 proc. baltojo molio, 25 proc. lauko špato, 25 proc. kvarco“, – sakė I. Puidokienė.
Lietuvoje su porcelianu – ne kažin kas. Kauno „Jiesia“ porcelianą gamina tik pagal užsakymus.
„Yra ir pavienių menininkų, kurie kuria autorinius darbus, o tai iki šiol išliko kaip prabanga, rankų darbas“, – sakė I. Puidokienė.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
Ir nebūtina porceliano mėgti ar nemėgti, gerti kavą iš porcelianinio puodelio ar ne. Porcelianas gali būti menas arba neatsiejama meno dalis.
„Turi savo gyvenimą ir nežadi jo išmainyti į prabangų. Bet skaitydamas jauti didžiulį, gurmanišką pasitenkinimą, kai pradeda aprašinėti raudonmedžio baldus, porceliano puodelį, žvakides... Tiesiog pajunti“, – sakė Inga.
„Seniausias būtų puodelis, kuris datuojamas XVIII amžiumi. Net kabėmis prikabinta rankenėlė, nes tokią restauraciją sugalvojo japonai. Šis restauracijos būdas jau yra kaip paveldas, saugotinas, net prideda vertės“, – pasakojo I. Puidokienė.
Porcelianas nuo seno vadinamas baltuoju auksu. Pavyzdžiui, seniausias puodelis, kaip ir dalis kitų eksponatų, iš tikrųjų yra padengtas ir dekoruotas tikru auksu.
Naujausi komentarai