Poros ieško kitų porų

Nori susitikti po darbo

Klaipėdoje ryškėja nauja tendencija – socialiniuose tinkluose poros viešina skelbimus, kuriais atvirai ieško kitų porų.

Skelbimuose nurodoma, kad siekiama susirasti panašaus amžiaus draugų, su kuriais būtų galima kartu leisti laisvalaikį, keliauti, susitikti po darbų ar savaitgaliais.

Skelbimų autoriai nurodo savo amžių, pomėgius, šeiminę padėtį, o kartu apibūdina ir pageidaujamos draugų poros bruožus.

Dažniausiai ieškoma panašaus amžiaus, vairuojančių, mėgstančių keliauti, humoro jausmą turinčių ir „nesusikausčiusių“ žmonių.

Dėmesį patraukė ir tai, kad patys skelbimų autoriai pripažįsta, jog bendraminčių ieško ne pirmą kartą.

Siekia dar ko nors?

Kai kurių klaipėdiečių nuomone, toks draugų paieškos būdas labiau primena partnerio paieškas pažinčių programėlėse nei natūralų pažinčių rato plėtimą.

Komentarų skiltyse netrūko ir klausimų apie tikruosius tokių skelbimų tikslus.

Dalis žmonių atvirai teiravosi, ar ieškant kitų porų iš tiesų siekiama tik draugystės, ar vis dėlto ieškoma partnerių keitimuisi.

Į tokius komentarus skelbimų autoriai reagavo itin aštriai ir kategoriškai neigė tokias prielaidas.

Įtaria esant nutylėtų tikslų

Daliai komentatorių būtent tokia emocinga reakcija sukėlė dar daugiau įtarimų ir paskatino tolesnes diskusijas.

Keliamos prielaidos, kad po draugystės paieškomis gali slypėti svingerių paieškos.

Svingerystė – tai praktika, kai poros savo noru ieško kitų porų intymiems santykiams ar partnerių keitimuisi.

Nors skelbimų autoriai tvirtina ieškantys tik draugystės, daliai klaipėdiečių kyla abejonių – griežti atrankos kriterijai, vis pasikartojančios paieškos ir jautri reakcija į klausimus apie partnerių keitimąsi bylotų, kad pažinčių tikslas gali būti susijęs su svingeryste.

Ko gero, devyniais atvejais iš dešimties tokie svingeriški santykiai moterims yra primetami.

Svingerystė – primetama?

Pasak žinomo psichologo Gedimino Navaičio, už sprendimo įsitraukti į tokius santykius kartais slypi ir visai ne seksualiniai motyvai.

Atranka: psichologas G. Navaitis pažymi santykių pasirinkimo kriterijų skirtumus – svingerių porai ieškant kitos poros, vyrui dažnai atsiveria didesnis pasirinkimas. / Ž. Gedvilos nuotr.

„Galima rasti įvairiausių priežasčių – finansinių ar kitokių, dėl kurių vienas partneris gali būti pastūmėtas ar iš dalies priverstas įsitraukti į tokius santykius“, – teigė psichologas.

Jis atkreipia dėmesį ir į kitą, dažnai nepastebimą tokių santykių pusę – spaudimą, kurį neretai patiria vienas partnerių.

„Ko gero, devyniais atvejais iš dešimties tokie svingeriški santykiai moterims yra primetami“, – teigė jis.

Anot pašnekovo, tam įtakos turi skirtingi vyrų ir moterų partnerio pasirinkimo kriterijai.

„Vyrų partnerės pasirinkimo kriterijai trumpalaikiams ir ilgalaikiams santykiams pastebimai skiriasi. O moterų pageidavimai trumpalaikiams ir ilgalaikiams santykiams yra panašūs. Todėl svingerių porai, ieškant kitos poros, vyrui gali tikti gerokai daugiau moterų negu moteriai vyrų“, – aiškino psichologas.

Rodo santykių pabaigą

Anot G. Navaičio, porų eksperimentai su partnerių keitimu dažniausiai liudija ne santykių laisvę, o neišspręstas problemas.

„Galima sakyti, kad tai, ką vadiname svingeriais, rodo, jog porai nepavyko sukurti darnių, fiziologiškai ir psichologiškai patrauklių bei malonių santykių. Iš konsultavimo patirties galiu pasakyti, kad nežinau atvejo, jog tokie santykiai truktų ilgiau nei penkerius metus. Paprastai tai yra santykių pabaigos etapas“, – teigė G. Navaitis.

Anot psichologo, pagrindinė priežastis, kodėl tokie santykiai dažnai žlunga, yra prigimtinis žmogaus poreikis emociniam artumui.

„Psichologinio intymumo poreikis vis tiek išlieka. Jei poroje jis nėra patenkinamas, o vietoj to ieškoma naujų potyrių ir įspūdžių, nesukuriamos galimybės šį poreikį patenkinti. Todėl daugelis vadinamųjų svingerių porų narių ilgainiui vis tiek siekia psichologiškai intymių santykių ir, atsiradus galimybei, juos pasirenka“, – aiškino psichologas.

Žvelgia lyg į kūno gimnastiką

Plačiau kalbėdamas apie lytinį gyvenimą, G. Navaitis išskiria dvi skirtingas pozicijas.

„Kraštutinis požiūris būtų toks, kad tai tėra kūno gimnastikos pratimas, tam tikras mechaninis kūno veiksmas, suteikiantis malonumą. Kitas požiūris – kad tai yra psichologinio intymumo, dvasinio ir fizinio artumo viršūnė“, – aiškino specialistas.

G. Navaičio teigimu, dauguma žmonių laikosi antrojo požiūrio – tai patvirtina ir visose kultūrose egzistuojantis pavydo reiškinys.

„Didesnė dalis žmonių vis dėlto mano, kad lytiniai santykiai yra ne tik fizinis, bet ir psichologinis intymumas. Neatsitiktinai visose kultūrose egzistuoja pavydas. Šis jausmas susijęs ne tik su fizinio, bet ir psichologinio intymumo pažeidimu“, – sakė G. Navaitis.

Psichologas pabrėžia, kad emocinis ryšys gali būti pažeistas net ir be fizinės neištikimybės.

„Nesvarbu, ar vyras, ar moteris savo mintimis, planais ir jausmais dalijasi ne su partneriu, o su kitu žmogumi, ypač jei tai slepia – tai jau yra psichologinio intymumo pažeidimas“, – teigė psichologas.

G. Navaitis pabrėžė, kad daugumai žmonių intymūs santykiai neatsiejami nuo emocinio ryšio, todėl visuomenė skeptiškai vertina santykius, kuriuose psichologinis artumas praranda reikšmę.

„Žmogus yra vientisa asmenybė. Daugumai žmonių intymumas apima ir psichologiją, ir fiziologiją. Tie, kurie atsisako psichologinio intymumo arba suteikia jam kitą prasmę, dažnai vertinami neigiamai. Apie tai galima kalbėti ar rašyti, tačiau absoliuti dauguma žmonių nenorėtų atsidurti jų vietoje“, – teigė G. Navaitis.

Bažnyčios vertinimas – griežtas

Neištikimybės klausimą poroje galima nagrinėti įvairiais aspektais, tačiau Katalikų Bažnyčios požiūris šiuo klausimu išlieka griežtas.

Klaipėdos Kristaus Karaliaus parapijos klebonas Andrius Vaitkevičius pabrėžė, kad Bažnyčia ragina sutuoktinius laikytis duotų įžadų ir sugrįžti prie ištikimybės kelio.

Vis dėlto, anot klebono, pirmiausia svarbu atskirti sakramentinę santuoką nuo nesusituokusių porų santykių.

Pasirinkimas: klebonas A. Vaitkevičius yra įsitikinęs, kad nors kiekvienų santykių istorija yra savita, neištikimybė vis tiek yra sąmoningas žmogaus veiksmas, už kurį tenka prisiimti asmeninę atsakomybę. / A. Vaitkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

„Jeigu žmonės gyvena nesusituokę, tada išvis negalime kalbėti apie ištikimybės klausimą, kadangi nėra jokio įsipareigojimo“, – teigė A. Vaitkevičius.

Klebonas akcentavo, kad santuokinės ištikimybės sulaužymas Bažnyčios mokyme laikomas viena sunkiausių nuodėmių.

„Katalikų Bažnyčios pozicija yra aiški – neištikimybė laikoma viena didžiųjų, sąmoningai padaromų nuodėmių. Tokiu poelgiu nusidedama ne tik prieš Dievą, bet ir prieš savo artimą, nes sulaužoma santuokinė priesaika, kurios metu žmogus įsipareigoja gyventi meilėje ir ištikimybėje su tuo žmogumi, kuriam vestuvių dieną davė šį pažadą“, – aiškino dvasininkas.

Siūlo atgailos kelią

Pasak klebono, dažnai mėginama fizinę neištikimybę pateisinti teiginiu, kad ji nesusijusi su jausmais ar meile, tačiau dvasininkas įsitikinęs, jog toks požiūris neatspindi tikrovės.

„Jeigu buvo nueita iki fizinės neištikimybės, tai jau yra rimtos tarpasmeninių santykių problemos – nėra pagarbos vienas kitam“, – pabrėžė klebonas.

Kalbėdamas apie neištikimybės priežastis, A. Vaitkevičius pažymi, kad nors kiekvienų santykių istorija yra savita, tai nepanaikina asmeninės atsakomybės už priimtus sprendimus.

„Bet kokiu atveju vis tiek tai yra sąmoningas žmogaus pasirinkimas daryti nusikaltimą prieš savo santuokinę ištikimybę“, – teigė A. Vaitkevičius.

Kalbėdamas apie galimybę atitaisyti padarytą klaidą, dvasininkas pabrėžė, kad Bažnyčia kviečia nepasilikti kaltėje.

„Bažnyčioje, kaip ir kitų nuodėmių atveju, siūlomas atgailos kelias – atlikti išpažintį, Dievo akivaizdoje atnaujinti savo pasiryžimą laikytis ištikimybės pažado ir stengtis jį tesėti“, – pažymėjo A. Vaitkevičius.