Neįmanoma nustovėti vietoje
„Dar nesu tiek šokusi – nejaučiu kojų“, – vos atgaudama kvapą šypsojosi studentė Milda. Atsigėrusi ir minutę pailsėjusi vėl įsijungė į siautulį. Buvo neįmanoma nustovėti vietoje. Tranki liaudiška muzika kojas vertė pačias kilnotis.
Ošė, aplink didžiulį laužą sukosi nesuskaičiuojamai daug žmonių. Ir slėnis, kuriame buvo įrengta scena, vis labiau pildėsi.
Ovacijos pasibaigus dainai – tarsi pasaulinių žvaigždžių koncerte. Šoko ir vyresni, ir jaunesni, ir maži, ir dideli.
Šokiai po žvaigždėtu dangum buvo tranki dalis Joninių šventės, vykusios Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse.
Dar nesu tiek šokusi – nejaučiu kojų.
Pasipuošę vainikais
Į šią vieną autentiškiausių metų švenčių vieni traukė dėl liaudies žaidimų, tad taikė į vakaro pradžią. Kitus masino gamta, trečius – apeigos, trumpiausios nakties magija bei, aišku, folkloro muzika.
Kol vieni šviesoje vaikštinėjo ant kojūkų, šaudė iš lanko, bandė dar kitokius liaudies žaidimus, kiti leidosi per pievas. Vainikų pynimas palydėtas pasakojimais apie stebuklingą žolynų galią, vasaros saulėgrįžos ritualus.
„Trimerį reikėjo atsivežti“, – šyptelėjo vyras, pamatęs kaip entuziastingai antroji pusė renka žolynus ir pina vainikus. „Baigia pievą nupešti“, – juokaudamas pastebėjo kitas renginio dalyvis. Gerai, kad muziejuje pievų – vos akys aprėpia, net nereikia toli eiti – žolynais žalios ir visos pakelės, vedančios iš vienos sodybos į kitą, ir sodybų kiemai.
Pagerbti Jonai ir Janinos
Retas kuris šventės dalyvis buvo be vainiko. Kiek vėliau nemažai jų buvo paleisti plakti Pravienos upelyje.
Rimtesniais nei žolynų vainikais buvo pagerbti Jonai ir Janinos.
„Ant kalvos nuvainikavom 21. Nuo va tokio, – tūptelėjo renginio vedančioji, – iki labai gražaus amžiaus. Džiaugės mano širdis. Labai tikiuosi, kad šiandien, kai šviesa nugalėjo tamsą, kai buvo ilgiausia diena metuose ir netrukus bus pati trumpiausia naktis, suspėjote pajausti šitą stebuklą. Tikiuosi, kad suspėjote sau kupolę susirinkti, žolynus susidėti, suspėjote nusipinti vainiką, kurį galėsite paleisti pasroviui. Tikiuosi, kad prieš važiuodami namo suspėsite peršokti per šį laužą, kai jis jau sumažės. Tikiuosi, kad viską darysite atvira širdimi – šiandien visa gamta klauso jūsų. Turite sau galios padėti išsipildyti bent vienam norui“, – prieš ugnies apeigas kalbėjo renginio vedančioji.
Ritosi degantys ratai
Vienu įspūdingiausių vakaro akcentų tapo nuo kalno ridenami degantys ratai – saulės ciklą simbolizuojantis ritualas. Pirmasis paleistas ratas atriedėjo tiesiai prie laužo, kurį dar tik buvo ruošiamasi uždegti. Antrasis pasuko scenos link ir prie jos pargriovė moterį. „Viskas laimingai“, – susirinkusiuosius nuramino renginio vedančioji. Trečiasis pralėkė laužą ir buvo sustabdytas organizatorių. Nuo vieno ratų užsiliepsnojo kalno žolė – vietoje budėję ugniagesiai čia pat ėmėsi gesinti.
Tikiuosi, kad viską darysite atvira širdimi – šiandien visa gamta klauso jūsų.
Netrukus slėnyje uždegtas didysis laužas. Deglus nuo aukuro kartu su sutartinėmis per laukus atnešė ugnies nešėjai.
Pasaulio paslaptys ir nakvynė muziejuje
Drąsiausieji buvo kviečiami leistis į paparčio žiedo paieškas. Pasak legendų, jį radusiam atsiveria visos pasaulio paslaptys.
Šiemet buvo galima likti nakvoti muziejaus teritorijoje. „Labai gera mintis. Galbūt ir mes liksim“, – sakė kompanija, atvykusi iš Vilniaus. Jaunimas planavo švęsti iki aušros.
Kažin, kiek buvo tokių, kurie šiemet liko patirti visą trumpiausios metų nakties magiją – nuo pirmųjų apeigų iki saulės pasitikimo rytą. Bet pagal šokėjų entuziazmą galima spėti, kad tikrai nemažai.
Naujausi komentarai