Kaune anšlagu sutiktas spektaklis sukurtas pagal rašytojo Rimanto Kmitos dramediją, laikomą savotišku garsiojo romano „Pietinia Kronikas“ tęsiniu.
Dar rinkdamasi aktorystę Vaidilė Juozaitytė tikėjosi, kad ši profesija leis per vieną gyvenimą patirti kuo daugiau. „Gyvenimas per trumpas, ir man jo neužteks vienam gyvenimui nugyventi – tai buvo viena pirmųjų minčių renkantis aktorės profesiją – man atrodė, kad gyvenimas baisiai trapus, o aš tiek daug iš jo noriu“, – sakė ji.
Aktorystę V. Juozaitytė vadina savotišku būdu susitaikyti su egzistenciniais klausimais: neįstrigti vienoje nuomonėje, neprivalėti turėti atsakymų į viską. Panašiai ji žiūri ir į personažus – jie auga ir keičiasi, o galiausiai su jais tenka atsisveikinti, kad atsirastų vietos naujiems.
Skyrė prabangą – laiką
Vienu svarbiausių pastarojo meto kūrybinių darbų tapęs Editos vaidmuo aktorei atnešė ne tik profesinį pripažinimą. Kalbėdama apie spektaklį „Šok, Edita, šok“, ji pirmiausia mini kūrybinį procesą ir santykį su režisiere Egle Vertelyte.
Aktorius visada yra savo personažo advokatas. Net ir vaidindamas žmogų, kurį lengva pasmerkti, aktorius negali jo tiesiog nuvertinti.
„Spektaklis man jau labai daug davė. Nė nekalbant apie apdovanojimus, man iš proceso liko ir draugystė su Egle“, – sakė pašnekovė.
Svarbi buvo ir kūrybinė laisvė – kuriant personažą buvo vietos abejoti, bandyti ir keisti. „Galėdavau ateiti su pasiūlymu, kaip Edita galėtų elgtis konkrečioje vietoje. Eglė leisdavo jį išbandyti, o tuomet tą sprendimą palikdavom arba išmesdavom“, – tokį procesą aktorė šiandien vadina prabanga.
„Premjerai ruošėmės ilgai – nuo pjesės tvarkymo iki scenos. Dabar teatre tai reta, įprastai kūrybos procesas trumpesnis“, – sakė ji.
Ilgas kūrybinis procesas leido komandai geriau pažinti vieniems kitus ir eksperimentuoti. V. Juozaitytė nesiryžta tvirtinti, kad ilgesnės repeticijos automatiškai sukuria geresnį spektaklį. Tačiau skirtumą ji jaučia pati: „Vaidindama jaučiu, kad į tai buvo sudėta daug laiko ir širdies. Kad tai nebuvo mašininis darbas.“
Nuo trapumo iki jėgos
„Gimiau itin jautri, todėl mama stengėsi mane saugoti ir elgtis kuo švelniau. Tėvo strategija buvo priešinga: nekeisdamas savo charakterio mane grūdino“, – sakė menininkė.
Dabar aktorė mano, kad šios dvi patirtys joje suformavo platų emocinį diapazoną.
„Nuo labai didelio trapumo ir visiško švelnumo, kurį galiu duoti savo artimiems žmonėms, iki šalto grubumo ir jėgos“, – paaiškino V. Juozaitytė. Ši amplitudė praverčia ne tik asmeniniame gyvenime. Pašnekovės manymu, aktoriui ypač svarbu pasaulio nematyti vien juodai ir baltai.
„Aktorius visada yra savo personažo advokatas. Net ir vaidindamas žmogų, kurį lengva pasmerkti, aktorius negali jo tiesiog nuvertinti. Tenka klausti, kodėl jis toks, ką pats mano esant teisinga, kokia yra kita istorijos pusė“, – mintimis dalijosi aktorė.
Blogiausia – įstrigti
„Kartais iš tikrųjų būna, kad aš sustingstu, nes nebežinau, ko noriu. Net ne tai, kad nežinau, ko noriu, bet aš noriu ir to, ir to, ir to. Tuomet skatinu save pasirinkti bet kokį variantą ir juo patikėti“, – apie gyvenimo ir kūrybos pasirinkimus pasakoja V. Juozaitytė.
Šią mintį jai padėjo įtvirtinti režisierius Aleksandras Špilevojus. Studijuojant ketvirtame kurse aktoriams reikėjo apsispręsti, ar vykti dirbti į Panevėžį. Kursas delsė.
V. Juozaitytė prisimena išgirdusi paprastą raginimą: pasirinkti bet kurį variantą, nes net ir netobulas pasirinkimas vis tiek reiškia judėjimą.
Noras neapsiriboti vienu keliu atsispindėjo ir moksle: V. Juozaitytė pasirinko klasikines studijas Vilniaus universitete, nors su aktoryste jos tiesiogiai nebuvo susijusios. „Pasirinkau dėl asmeninio augimo“, – sakė ji.
Vis dėlto pasirinkimas, aktorės manymu, nebūtinai reiškia tikrumą, kad eini teisingu keliu.
Paklausta, ar tenka sau meluoti, pašnekovė nusijuokia: „Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad esu visiškai atvira sau? Man atrodo, tai ir yra atsakymas.“
„Kartais tenka sau pasakyti, kad kažko tikrai nori, vien tam, kad pagaliau pradėtum judėti. Tik vėliau paaiškėja, kur buvo tikras noras, o kur bandymas save pastūmėti“, – gyvenimo ir kūrybos principu dalijosi menininkė.
Apdovanojimas liko praeityje
Už Editos vaidmenį pelnytas „Auksinis scenos kryžius“ geriausio moters vaidmens kategorijoje galėjo tapti dar vienu iš anksto nubrėžtu scenarijumi: dabar reikės įrodyti, kad apdovanojimas nebuvo atsitiktinis, o kiekvienas kitas vaidmuo turės būti dar didesnis. Tačiau šios minties aktorė nusprendė atsisakyti. Paradoksalu, bet padėjo kolegų komentarai, kad nuo šiol jai teks „nešti kryžių“.
„Pagalvojau: žinot ką, nieko aš neturiu nešti. Nieko neturiu atsiskaityti. Aš tiesiog džiaugiausi, faina buvo. Tai yra apdovanojimas už praeitį, ne už ateitį“, – šypsojosi aktorė.
Tačiau apdovanojimo V. Juozaitytė nenori paversti matu, pagal kurį būtų vertinamas kiekvienas būsimas darbas.
„Vėlgi, būčiau įstrigusi, jeigu galvočiau, kad dabar mano ateities bėgiai jau sudėti ir esu kažkuo geresnė už tuos, kurie kryžiaus negavo. Taip pat kenkčiau sau, jei manyčiau, kad dėl to pati sau esu geresnė aktorė. Juk dėl kryžiaus geriau vaidinti nepradėsiu“, – sakė ji. Tobulėti, aktorės manymu, galima tik dirbant ir kuriant naujus vaidmenis.
Į hipotetinį klausimą, ką manytų, jeigu po penkerių ar dešimties metų Edita vis dar būtų laikoma geriausiu jos karjeros vaidmeniu, V. Juozaitytė atsako daug negalvodama: „Būtų man signalas. Tai tik mažas mano etapas. Tai yra tik pradžia".
Naujausi komentarai