– Kalbant apie grėsmes, ar jos apskritai šiuo metu yra? Žvelgiant į praeitį, būdavo tokių pranešimų, kad grėsmių yra, o žmonių sąmoningumas, atrodė, buvo mažesnis. Kokia dabar situacija?
– Dabar situacija yra tokia, kad, iš tikrųjų, direkcijoje kalbame, jog turbūt yra apie 5 proc. lankytojų, kuriuos jau galima vadinti nepataisomais. Jiems viskas prarasta – niekas neįdomu, nieko jie nenori girdėti. Šios žmonių kategorijos turbūt jau niekada nepasieksime. Tačiau, kalbant plačiąja prasme, didžiosios dalies lankytojų sąmoningumas, lyginant su tuo, kas buvo prieš penkerius metus, tikrai pagerėjo. Tai labai džiugina. Mūsų kopų prižiūrėtojai teigia, kad dabar žmonės, pamatę jų uniformą, drąsiai prieina, klausia, ką reiškia vienas ar kitas ženklas, kur galima eiti, kodėl negalima eiti. Jie tikrai domisi, todėl sąmoningumas akivaizdžiai didėja.
– Užsiminėte apie tuos 5 proc. nepataisomų žmonių. Kokie tai žmonės ir kokius nusižengimus jie daro? Dėl ko kyla problemų?
– Iš tikrųjų reikia pripažinti, kad dalis jų kartais būna pavartoję tam tikrų medžiagų, todėl tenka kviesti ir pareigūnus. Tai yra griežčiausių mūsų zonų pažeidėjai. Pavyzdžiui, jie eina į gamtinius rezervatus nepaisydami draudžiamųjų ženklų, įsirengia palapines, nors mūsų teritorijoje tai yra draudžiama. Būtent tokio tipo pažeidėjai ir sudaro tuos maždaug 5 proc.
– Kaip manote, ar griežtesnės baudos galėtų juos sudrausminti? Ar įmanoma kažką tuo laimėti, ar vis dėlto reikalingos kitokios priemonės?
– Galvoju, kad, deja, padėtų tik didesnės baudos. Mūsų patirtis rodo, kad kalbėjimas su jais jau nieko nebeduoda. Jie jaučiasi drąsesni ir teisesni už visus, todėl manau, kad didesnės baudos būtų veiksmingos.
– Jau ne vienus metus Kuršių nerijoje dirba kopų prižiūrėtojai, dar vadinami kopų reindžeriais. Kokia buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jie buvo pradėti samdyti? Prisiminkite visą pradžią – kodėl buvo nuspręsta tai daryti?
– Iš tikrųjų visa saugomų teritorijų sistema eina ta kryptimi, kad labai svarbus yra prevencinis ir švietėjiškas darbas. Lietuvoje saugomos teritorijos užima apie 18 proc. šalies ploto, tačiau jos vis dar yra gana mažai pažįstamos, nes, deja, apie jas mažai kalbama ir formaliajame švietime, mokyklose. Buvo siekiama, kad žmogui būtų malonu teritorijoje sutikti specialistą, kuris galėtų jį nukreipti tinkama linkme, papasakoti apie saugomų teritorijų apsaugos režimą, taisyklių laikymąsi, kodėl tai svarbu, ką po savęs paliksime ateities kartoms ir kodėl saugoti šias teritorijas yra taip svarbu. Manau, kad nuo to viskas ir prasidėjo.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Galima teigti, kad kopų prižiūrėtojai atlieka daugiau edukacinį darbą?
– Tikrai taip. Labai daug prevencinio ir švietėjiško darbo. Jeigu paklaustumėte mūsų kolektyvo, pokalbiai su lankytojais kartais užtrunka ir pusvalandį, nes žmonės būna labai susidomėję. Jie iš savo kelionės išsiveža daug žinių, jeigu sutinka mūsų specialistus teritorijoje.
– Kokie pačių kopų prižiūrėtojų atsiliepimai iš pastarųjų metų? Kaip jie patys mato savo darbo misiją?
– Iš tikrųjų kiekvienų metų komanda būna labai skirtinga. Šiemet džiaugiamės, kad prie komandos prisijungė ir anksčiau dirbę žmonės, kurie sugrįžo. Pavyzdžiui, viena darbuotoja dirbo 2022 m. ir dabar grįžo. Labiausiai džiaugiamės tuo, kad didžioji dalis pas mus atvykstančių žmonių, dažniausiai studentų, būtent čia atranda savo kelią ir supranta, ką nori veikti ateityje. Džiugu, kad skatiname jaunimą atrasti save. Kita vertus, žmonės čia išmoksta bendrauti. Šiais laikais natūralaus bendravimo labai trūksta, nes visi daug laiko praleidžiame technologijose. Didžioji dalis kolektyvo pabrėžia, kad čia gyvo bendravimo tikrai labai daug ir būtent tai jie labiausiai vertina.
– Dažniausiai sakoma, kad žmogus yra pagrindinis gamtos kenkėjas, galintis jai labiausiai pakenkti. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau kalbama ir apie klimato kaitą, kuri tampa vis svarbesniu gamtą keičiančiu veiksniu. Kiek tai pastebima kalbant apie Kuršių nerijos kopas?
– Žinoma. Mūsų kopose svarbiausias veiksnys yra vėjas – jo kryptis ir stiprumas. Jau daug metų bendradarbiaujame su Vilniaus universiteto komanda ir jos ekspertais. Jie atlieka kopų matavimus. Šių metų rezultatai rodo, kad aukščiausioje mūsų kopoje jau matomi tam tikri pokyčiai. Jeigu 2021 m. fiksavome apie 60 m aukštį, dabar turime jau 58 m. Tai rodo, kad kasmet prarandame apie 35–42 cm aukščio. Deja, vėjas yra nepalankus veiksnys, ir, jeigu vyrauja vakariniai vėjai, smėlis paprasčiausiai nupustomas į marias. Todėl mums būtų labai svarbu, kad dažniau vyrautų rytiniai vėjai, tačiau taip nėra. Apie 72 proc. vyraujančių vėjų yra vakariniai, todėl kopų aukštį tikrai prarandame. Mokslininkai, atliekantys šiuos skaičiavimus, taip pat pastebi, kad mūsų kopos plečiasi. Siekdami to išvengti, įrengiame smėlio gaudykles, kurios šiek tiek pristabdo smėlio pernašą. Tikimės, kad lankytojų srautų reguliavimas ir smėlio gaudyklių įrengimas bent šiek tiek pristabdys mūsų kopų mažėjimą.
– Paminėjote lankytojų srautus. Ar galima tikėtis, kad artimiausiais metais lankytojų srautas dar labiau sumažės ir bus dar geriau sureguliuotas?
– Kol kas tokios tendencijos nepastebėjome. Turbūt vienintelis ryškesnis laikotarpis buvo COVID-19 pandemija, kai lankytojų skaičius buvo gerokai sumažėjęs. Dabar negalime pasakyti, kad lankytojų skaičius būtų stipriai išaugęs – kol kas jis išlieka stabilus. Tačiau prognozuoti labai sunku. Geopolitinė situacija taip pat gali turėti didelę įtaką ir lemti įvairius pokyčius.
Naujausi komentarai