Tikroviškas, bet ne tikras
Kaip pasakoja „South China Morning Post“, mechanikos inžinierius Prasanthas Prakashanas savo dirbtuvėse kuria natūralaus dydžio robotinius dramblius, kurie gali judinti ausis, uodegą ir netgi straubliu purkšti vandenį. Nors jie išties primena realius gyvūnus, pats kūrėjas pripažįsta: „Negali sukurti tikro dramblio, kaip ir žmogaus. Tačiau stengiuosi perteikti šio didingo gyvūno esmę.“
Tokie animatronai gaminami iš stiklo pluošto, geležies ir gumos. Menininkai kruopščiai formuoja judančias dalis, atkurdami net odos raukšles ir kraujagysles. Visas gamybos ir kūrybos procesas užtrunka apie penkiolika dienų.
Už gyvūnų teises kovojanti tarptautinė organizacija PETA P. Prakashanu susidomėjo 2023 m., kai internete išplito jo robotinių dramblių vaizdo įrašas iš induistų festivalio Dubajuje. Organizacija kartu su menininku Sooraju Nambiatu pasiūlė sukurti tokių dramblių Indijos šventykloms. Nuo tada padovanota apie 40 robotų, kurių vienas kainuoja apie 6 tūkst. JAV dolerių.
Nelaisvėje – tūkstančiai
Indijoje nelaisvėje laikoma apie 2,5 tūkst. dramblių, iš jų beveik 400 – Keraloje. Nuo 2010 m. skaičiai mažėjo, tačiau gyvūnų gerovės specialistai teigia, kad problemų vis dar daug.
Beveik visi šventyklų drambliai yra patinai, o brendimo metu jie patiria vadinamąją musto būseną – gyvūnų testosterono lygis gali išaugti iki 60 kartų, o jų agresija smarkiai padidėja. Be to, gyvūnų teisių gynėjai pabrėžia, kad dramblių vaidmuo šventyklose nekompensuoja jų patiriamo streso.
Karštis, minios, garsus būgnų dundesys ir fejerverkai gali sukelti pavojingų reakcijų – 2024 m. per dramblių siautėjimus Keraloje žuvo devyni žmonės. Šventyklų vadovai, priėmę robotinius dramblius, teigia, kad jie – kur kas saugesnė alternatyva.
Vis dėlto nemažai žmonių tvirtina, kad dramblys yra sakralus gyvūnas, todėl mechaninius analogus vadina beširdžiais žaislais, kurie esą griauna festivalių aurą.
40 – maždaug tiek dirbtinių gyvūnų jau padovanota šventykloms.
Įrankis pelnui generuoti
S. Nambiatas prisipažįsta, kad dėl savo darbo, kuris vadinamas šventvagyste, sulaukia nemažo priešiškumo ir netgi nebegali lankytis kai kuriuose šventyklų šventėse.
„Tai mano amatas. Aš nesiekiu griauti mūsų tradicijų, – sako skulptorius ir inžinerinių sprendimų kūrėjas. – Tačiau privalome suprasti: jei nenustosime su drambliais elgtis kaip su preke, ateities kartos jų tiesiog nebeturės, o galiausiai nebeliks ir pačios tradicijos.“
Nors Keraloje drambliai garbinami kaip dievybės Ganešos įsikūnijimas, realybė už šventyklų vartų dažnai yra žiauri. Vien per pastarąjį dešimtmetį dėl netinkamų laikymo sąlygų, streso ir ligų nugaišo šimtai nelaisvėje laikytų dramblių.
Laukinės gamtos biologas ir dramblių ekspertas P. S. Easa padėjo rengti valstybinius nelaisvėje laikomų dramblių priežiūros reglamentus. Taisyklės šiek tiek pagerino situaciją, bet įgyvendinti jas praktikoje yra nepaprastai sunku.
„Liūdna pripažinti, bet iš dramblių galima uždirbti milžiniškas sumas“, – sako P. S. Easa.
Jei pradės vaikščioti
Vieno dramblio nuomos kaina vienai festivalio dienai gali siekti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo gyvūno populiarumo ir ilčių ilgio.
„Taigi kalbame ne tik apie dvasingumą ar net tradiciją. Tai jau tapo religiniu turizmu. Verslu, kuriame gyvūnas yra tik įrankis pelnui generuoti.“
Biologas netiki, kad pokyčiai įvyks greitai. Visuomenei reikalaujant išlaikyti autentiškumą, robotų pasirodymas šventyklose vertinamas veikiau kaip radikalus eksperimentas, o ne norma.
„Nemanau, kad tokie drambliai bus visuotinai priimti man dar esant gyvam, – sako P. S. Easa. – Šimtmečių senumo tradicijos nepasikeičia per naktį. Žmonės nori jausti gyvybę, matyti gyvūno žvilgsnį.“
Vis dėlto jaunoji karta vis garsiau kalba apie etinį požiūrį į gamtą. Pats ekspertas svarsto: „Kas žino? Galbūt viskas pasikeis, jei šie robotai pradės vaikščioti.“
Šiuo metu mechaniniai drambliai yra arba stacionarūs, arba stumdomi ant ratukų, o tai dar labiau pabrėžia jų dirbtinumą. Tačiau inžinerinė pažanga turėtų užpildyti ir šią spragą.
Naujausi komentarai