Su M. Libermanu, neseniai viešėjusiame Kaune vykusiame Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“, kalbamės apie žaidimo galią, nenuspėjamą gatvės teatrą ir kūrybą, gimstančią iš santykio su aplinka.
– Į gatvės teatrą atėjote iš meno ir kognityvinių mokslų. Atrodo, kad Jūsų kūryboje labai daug tyrinėjimo. Kodėl gatvės teatras? Kas patraukė?
– Pabaigiau menotyros studijas, paremtas kognityviniais mokslais. Tai buvo eksperimentinė studijų programa Nyderlanduose, kurioje buvo ieškoma, kaip smegenų mokslas gali padėti suprasti meną: kodėl mes jį kuriame, kodėl kultūroje egzistuoja meno objektai, kodėl apskritai kuriame pasirodymus. Kitaip tariant, buvo tyrinėjamas pats žmogaus impulsas kurti ir reikšti save. Savo magistro darbe tyrinėjau, kaip mes, kaip būtybės, egzistuojame santykyje su aplinka, kaip mūsų mąstymas vyksta ne vien mūsų viduje, o formuojasi per santykį su aplinka, daiktais ir kitais žmonėmis.
Vienas svarbiausių terminų yra affordances (liet. galimybės) – kokių galimybių mums suteikia pasaulis. Aš tai ir tyrinėjau: kaip šios pasaulio siūlomos galimybės veikia mūsų kūrybiškumą. Pvz., puodelį laikome už ąselės, nes tai akivaizdi jo galimybė. Mane domino, kodėl mes kartais žongliruojame daiktais, kodėl spektaklio metu juos daužome, kodėl skulptoriai kuria neįprastas baldų kojeles ir pan. Aiškinausi, kaip galimybių tyrinėjimas tampa svarbia kūrybiškumo ir meno dalimi.
Savo magistro darbą pavadinau „Įkūnyto proto žaidimų aikštelės“. Tos žaidimų aikštelės su manimi ir liko. Kai pradėjau savo kūrybinę praktiką, galvojau, apie ką norėčiau kurti, ir supratau, kad noriu kurti būtent apie žaidimų aikšteles, nes jose atsiveria labai daug galimybių. Jose tyrinėjant galimybes atsiskleidžia vaikų kūrybiškumas. Todėl ir pradėjau ieškoti, kokių galimybių žaidimų aikštelės apskritai atveria.
– Kiek tai susiję su Jūsų paties vaikystės ar paauglystės patirtimis? Gal pats daug laiko praleisdavote žaidimų aikštelėse?
– Tiesioginio ryšio nebuvo. Augau užmiestyje, todėl aplink beveik nebuvo žaidimų aikštelių. Dėl to net krepšinio niekada normaliai neišmokau žaisti, nes nebuvo tokios tradicinės aplinkos.
Man labiau patinka pati žaidimų aikštelės metafora. Ji tapo būdu žvelgti į pasaulį kaip į žaidimų aikštelę, kurioje yra tam tikros taisyklės, bet kartu ir noras tas taisykles laužyti arba palenkti į savo pusę. Erdvės, kurios turi aiškias taisykles, man, kaip tyrėjui, yra įdomios būtent dėl tų taisyklių. Pvz., klasė, kurioje vaikai turi sėdėti prie stalų ant kėdžių. Kai vedu dirbtuves mokyklose, dažnai pradedu nuo to, kad pakeičiame patį sėdėjimo būdą.
– Kas vyksta tarp atlikėjo ir žiūrovo gatvėje, ko neįmanoma sukurti teatre?
– Aš be galo mėgstu gatvę. Šis spektaklis man iš tiesų buvo ir pažintis su ja, nes jokių gatvės meno studijų nesu baigęs. Gatvė įdomi tuo, kad atlikėjas privalo būti gyvas. Labiausiai žavi ketvirtosios sienos laužymas. Negaliu tiesiog vaidinti savo vaidmens, atsiriboti ir pasislėpti jame. Turiu nuolat išlaikyti santykį su aplinka, o ji visada nenuspėjama. Kur nors loja šuo, kur nors verkia vaikas, galbūt netikėtai pradeda lyti, – į visa tai spektaklio metu turiu reaguoti.
Būtent tai man ir įdomiausia. Turi nuolat būti čia ir dabar, išlikti labai jautrus tam, kas vyksta aplink. Man gatvės teatras yra savotiška meditacinė būsena – kartu ir performatyvi, ir meditacinė.
– Gatvėje tikrai nutinka visko. Kiek šiame spektaklyje paliekate vietos spontaniškumui?
– Labai daug. Galiu papasakoti, kaip mokomasi to spontaniškumo.
Per vieną pirmųjų spektaklio „PLAY(ces)“ rodymų buvau pasikvietęs prodiuserių, kurie finansavo mano idėjos vystymą. Bandžiau parodyti savo sumanymą ir staiga į mano sceną, į mano žaidimų aikštelę, įėjo rajono benamis. Jis pradėjo mane kalbinti, o aš visiškai sutrikau. Galvojau: ką dabar daryti? Aš bandau daryti savo šmakalakalak, o jis pasakoja visokius vulgarius dalykus. Tiesiog sustingau. Jaučiau, kad prodiuseriai akis jau delbia žemyn. Tada supratau – juk tai irgi buvo mano spektaklio dalis, tik aš nesugebėjau jos suvaldyti. Galiausiai mano žmona ir šio spektaklio bendrakūrėjė Marija Baranauskaitė-Liberman, būdama aštuntą mėnesį nėščia, tą benamį išprašė, o aš užbaigiau pasirodymą. Liko labai prastas jausmas, tarsi būčiau praleidęs kai ką svarbaus. Tačiau jei ko nors ir galima išmokti, tai būtent iš tokių situacijų. Vėliau daug apie tai kalbėjomės ir supratau, kad tai iš esmės yra mano kūrybos pagrindas – palikti erdvės dalykams, kurie jau egzistuoja.
Todėl dabar spektaklio metu kaip mantrą kartoju sau: „Pastebėk paukščius.“ Nesvarbu, ką tuo metu veikiu, turiu pastebėti virš galvos praskrendantį paukštį. Vien to kartais užtenka, kad publikai gimtų gražiausias spektaklio momentas – kai staiga sustoji, pakeli akis ir visi kartu pamato tą patį.
Spektaklio metu kaip mantrą kartoju sau: „Pastebėk paukščius.“ Nesvarbu, ką tuo metu veikiu, turiu pastebėti virš galvos praskrendantį paukštį.
Iš visų gatvės teatro krypčių mane labiausiai žavi ta, kuri žiūrovų dėmesį nukreipia atgal į pačią gatvę. Į jos taisykles, ritmą. Gatvė tampa kūrybos medžiaga. Lygiai taip pat ir mano spektaklyje – žaidimų aikštelės, kaip viešos erdvės, taisyklės tampa pačiu spektaklio turiniu. Aš nieko neatnešu iš išorės, o kuriu iš to, kas jau yra.
– Žaidimų aikštelės skirtinguose miestuose ir šalyse labai skiriasi. Kiek pati vieta keičia Jūsų sumanymą, kai aikštelė pasiūlo tai, ko nebuvote numatęs spektaklyje?
– Labai keičia. Man atrodo, šis projektas tuo ir įdomus, – aš pats augu kartu su juo. Tai ir mano žaidimų aikštelė. Kaip gatvės atlikėjas, mokausi per savo paties spektaklį, nes negaliu susikurti saugios erdvės.
Kai su komanda atvykstame į naują aikštelę, man paprastai prireikia dviejų ar trijų dienų pritaikyti spektaklį konkrečiai vietai. Pirmoji reakcija beveik visada būna ta pati: „O, ne... Kaip čia bus blogai.“ Atrodo, kad viskas ne taip, kaip ankstesnėje vietoje. Galiausiai vis tiek atrandi, kad ir čia gali. Tiesiog spektaklis susidėlioja kitaip, pasikeičia akcentai.
Pvz., Italijoje rodžiau spektaklį aikštelėje, kur visi jos įrenginiai buvo išdėstyti ratu, o viduryje nebuvo nieko. Scenografiškai tai reiškė, kad scena tarsi tuščia, o visas veiksmas vyksta pakraščiuose. Turėjau nuolat būti labai arti vienos publikos dalies, todėl kitoje pusėje esantys žiūrovai manęs beveik nematydavo. Reikėjo iš naujo mokytis, kaip vaidinti taip, kad ir jie jaustųsi įtraukti. Tas tuščias aikštelės vidurys tapo savotišku paradoksu – galėjau jame vaidinti, bet tada nebetekdavau pačios žaidimų aikštelės ir jos įrankių.
Kai kūriau pasirodymą Ispanijoje, labai didelėje žaidimų aikštelėje, mano garso technikas – toks dėdė su didele barzda ir garbanotais plaukais – vaikščiojo su mikrofonu ir vis kartojo: „Viens, du, trys... viens, du, trys...“ Žiūrėjome į jį iš šalies ir staiga supratome, kad tai jau tam tikras kodas. Taip netikėtai iš garso techniko atėjo įkvėpimas naujai idėjai. Taigi skirtingos aikštelės atsiskleidžia labai skirtingai ir nuolat pasiūlo ką nors, ko nebuvau sugalvojęs anksčiau.
Kaune vykusiame Tarptautiniame gatvės menų festivalyje „ConTempo“ spektaklį rodžiau dviejose skirtingose žaidimų aikštelėse, todėl festivalio dalyviai galėjo pamatyti abu pasirodymus ir palyginti, kaip tas pats spektaklis keičiasi skirtingose erdvėse.
– Gatvės teatre, kuris yra gyvas ir paremtas buvimu čia ir dabar, neabejotinai svarbus santykis su publika. Kada pajuntate, kad tarp Jūsų ir žiūrovo jau atsirado ryšys?
– Tą pajuntu dar prieš pasirodymą. Labai dažnai ryšys su žiūrovu pirmiausia yra ryšys su pačiu savimi. Jeigu prieš spektaklį jaučiu lengvą jaudulį – ne per stiprų, bet tokį malonų virpulį viduje, man tai ženklas, kad ryšys užsimegs. Kaip jį išlaikyti – jau visai kitas klausimas. Visas mano spektaklis yra žaidimas su tuo, kiek aš panyru į save ir sukuriu teatrinį pasaulį, o kiek vėl grįžtu į ryšį su publika.
Apskritai savo pasirodyme negaliu išvengti kontakto su žiūrovais. Didžiąją spektaklio dalį iš tikrųjų kuriu ne vien aš. Būnu scenoje, bet žiūrovai kuria visą garsinį pasaulį. Todėl svarbus ne tik mano santykis su visa publika, bet ir su tais keliais žmonėmis, kuriuos spektaklio metu pasirenku savo partneriais. Paprastai tokių partnerių būna trys ar keturi.
– Kaip juos išsirenkate?
– Tai buvo didžiausias mokslas – išmokti atpažinti žmones, su kuriais žinau, kad bus gera žaisti. Kad jie patys tuo mėgausis, kartu padės spektaklį pakelti į kitą lygį ir visiems bus smagu.
Galbūt tam padeda ir skirtingų žanrų mišinys. Atskiros spektaklio scenos atspindi mano paties interesus mene. Mėgstu akrobatiką, todėl esu numatęs akrobatinę sceną. Mėgstu, kai žmonės muzikuoja, todėl yra muzikinė scena. Mėgstu tuos, kurie geba žaisti su publika, todėl esu paruošęs žaidimų.
Neseniai rodžiau spektaklį Šventojoje ir ieškojau žmogaus, kuris įgarsintų vieną sceną. Pasirinkau moterį iš publikos, o vėliau paaiškėjo, kad ji – aktorė. To nežinojau, bet kažkaip iš karto pajutau, kad su šiuo žmogumi gerai pažaisime. Taip ir nutiko – kartu sukūrėme labai gražų momentą, o žiūrovai buvo be galo laimingi. Štai čia ir gimsta tas įdomusis ryšys.
– Ką naujo apie žmones sužinojote ar išmokote kurdamas ir rodydamas šį spektaklį?
– Įdomiausia buvo suprasti, kad viskas, kas vyksta aplink spektaklį, iš tiesų ir yra spektaklio dalis. Pvz., jei pasirodymo metu darau tai, ko lyg ir nereikėtų: užlipu ant stogo, atlieku akrobatinius triukus ar pan., iš karto pasigirsta komentarų: „Sulaužysi“, „Čia juk vaikams skirta.“ Tie komentarai visiškai suprantami. Neturiu jiems jokių priekaištų. Tiesiog supratau, kad nereikia jų bijoti, nes jie irgi gali tapti spektaklio medžiaga. Dabar tokius komentarus net kolekcionuoju ir panaudoju spektaklyje.
Ko gero, svarbiausia, ką išmokau, – žmonės iš prigimties nori žaisti. Tik jiems reikia suteikti tam priemones ir aiškias taisykles.
– Ką dažniausiai išgirstate iš žiūrovų po pasirodymo?
– Mano klounados dėstytojas yra sakęs, kad spektaklis tampa geras tada, kai jį parodai 2 tūkst. kartų. Aš savąjį rodžiau gal kokius dvidešimt. Taigi iki 2 tūkst. dar šiek tiek liko.
Todėl spektaklis vis dar nėra visiškai stabilus. Kartais jis susiklosto labai gražiai, o žmonės, jam pasibaigus, prieina ir sako, kaip stipriai juos palietė. Dažniausiai iš suaugusiųjų girdžiu apie nostalgiją – savotišką Piterio Peno efektą. Jie prisimena vaikystę, džiaugiasi tuo virsmu iš vaiko į suaugusįjį. Kai spektaklis tikrai gerai pavyksta, prieina tėvai, neretai net apsiverkę, ir sako: „Man taip patiko.“ Jeigu jaučiu, kad šįkart nepavyko iki galo, tiksliau, neišspaudžiau tos ašaros, tada dažniausiai išgirstu: „Mano vaikams labai patiko.“ Man tai savotiškas kodas. Jei tėvams patiko, vadinasi, ir vaikams viskas buvo gerai. Jei pabrėžiama, kad patiko vaikams, vadinasi, dar nepasiekiau suaugusiųjų.
Labiausiai džiugina akimirkos, kai pajuntu, kad žmogus iš tiesų patyrė visą spektaklio kompleksiškumą.
– Ar pastebite skirtumą tarp to, kaip į spektaklį reaguoja vaikai ir suaugusieji?
– Tai viena iš temų, kuri mane dabar labiausiai domina. Ateityje norėčiau ją patyrinėti dar giliau – kaip kurti meną skirtingoms auditorijoms vienu metu. Kaip vienas kūrinys gali kalbėti su vaiku vaikų kalba, su suaugusiuoju – suaugusiųjų kalba, o su menininku – menininkų kalba.
Savo spektaklyje sąmoningai kviečiu žaisti suaugusiuosius. Vaikams tai tampa reta galimybe pamatyti, kaip suaugę žmonės iš tikrųjų žaidžia. Kasdienybėje tai nutinka vis rečiau. Todėl vienas iš mano tikslų ir yra paskatinti suaugusiuosius vėl atrasti žaidimą.
– Sakote, vienas iš jūsų tikslų – paskatinti suaugusiuosius vėl atrasti žaidimą. Kiek, Jūsų manymu, šiandieniame pasaulyje, kuriame tiek daug planavimo, kontrolės ir efektyvumo, tam dar lieka vietos?
– Nenoriu moralizuoti. Tikiuosi, kad ir spektaklyje to nedarau, nes iš tikrųjų stengiuosi tiesiog žaisti. Man atrodo, žaidimą galima atrasti labai įvairiose gyvenimo situacijose. Kartais susitinki su draugais ir pokalbis tampa savotišku žaidimu. Kartais tiesiog sėdi ir stebi saulėlydį, ir tai taip pat gali būti žaidimas. Tikiuosi, žmonės to nepamiršta. Nors pats jaučiu, kad žaidimo mūsų gyvenime galėtų būti daugiau ir kad aplinka galėtų jį dažniau skatinti.
Žaidimo formų yra labai daug: galima leistis į iškylą, žaisti krepšinį ir pasistumdyti, eiti į barą, tiesiog būti kartu. Mano palinkėjimas būtų ieškoti žaidimo paprastoje kasdienybėje ir atrasti savų jo formų. Vieni tai patiria pasitelkdami objektus: mėtydami akmenukus, lipdami kur nors aukščiau ar važiuodami automobiliu. Kiti – būdami čia ir dabar, sėdėdami ir stebėdami žmones ar pan.
– Kas Jums pačiam padeda neprarasti žaismingumo?
– Man labai padeda mano profesija. Žaidimo grožis – kad jis nuolat grąžina žmogų į buvimą čia ir dabar. Čia tarsi užburtas ratas – kuo labiau mokomės pastebėti aplinką, tuo labiau laviname savo žaismingumą. Viskas prasideda nuo gebėjimo pastebėti.
Naujausi komentarai