Nuo Ursulos K. Le Guin iki Franko Herberto „Kopos“, nuo Stanislawo Lemo iki Pierce’o Browno „Raudonasis kyla“ – fantastika jau seniai nebėra vien pabėgimas į išgalvotus pasaulius. Ji kviečia tyrinėti keisčiausias ateities vizijas, mokslo galimybes ir žmogaus vaizduotės ribas. Gal todėl tarp fantastikos gerbėjų tiek daug mokslininkų.
Apie tai, kuo žavi fantastika kaip literatūros žanras, kokius iššūkius kelia jos vertimas į lietuvių kalbą ir kokias knygas verta rekomenduoti tiek pradedantiems, tiek patyrusiems šio žanro skaitytojams – pokalbis su fantastinės literatūros vertėjais Anita Kapočiūte (A. K.) ir Matu Geležausku (M. G.).
– Kuo Jus asmeniškai žavi fantastinė literatūra? Nuo kokių knygų ir autorių prasidėjo meilė šiam žanrui?
A. K.: Mano paauglystės laikais fantastinių knygų buvo nedaug, kartais pasipainiodavo viena kita iš „Zenito“ serijos. Viskas apsivertė, kai man buvo dvidešimt ir vienas žmogus brukte įbruko U. K. Le Guin „Žemjūrės burtininką“ (angliškai). Tada ir sužinojau, kad magija – ne vien mosavimas burtų lazdele ar spoksojimas į krištolinį rutulį, kad be išminties nė nėra tikros magijos, kad burtininkui galioja daugybė apribojimų.
Gal ir keista (o gal tiesiog nepasisekė), bet vėliau bent kelios maginės fantastikos knygos žiauriai nuvylė – būtent dėl tos išminties stokos. Nuo tada skaitau beveik vien tik mokslinę fantastiką. Kadangi nuo seno domėjausi astrofizika, kosmologija ir panašiais dalykais, susidomėjimas fantastika turbūt atėjo natūraliai.
Beje, mokslinę fantastiką siūlau (labai laisvai) perskirti į dvi dalis. Viena, didesnė, – fantastika, bet tik formaliai mokslinė, iš tikrųjų pramoginė: su kosminiais mūšiais, išklerusiais erdvėlaiviais ir daugybe nuotykių kituose pasauliuose. Antra dalis – iš tikrųjų mokslinė fantastika, tyrinėjanti arba net siūlanti mokslines ar vaizduotės ribas laužančias idėjas. Čia ir prasideda visos įdomybės, bent jau man: įdomiai sukurtos svetimos civilizacijos, modeliuojamos kelionės laiku, asmenybės perkėlimai į kitą kūną, alternatyviosios istorijos pavyzdžiai ir pan.
Mokslinė fantastika nuolat kelia įvairių klausimų: jeigu išmoktume sulėtinti laiką, kaip atrodytų pasaulis? Kokį pasaulį rastų žmogus, po šimtmečių pažadintas iš kriogeninio miego? Kaip jame prisitaikytų? Dar įdomesnis klausimas: dėl kokių priežasčių tolimos ateities žemiečiams gali prireikti jo pagalbos (dėl to jis ir pažadinamas)? Kas atsitiktų, jei nukeliavę į kitą planetą iš draugiškumo pamokytume čiabuvius, kaip palengvinti sau gyvenimą? Kodėl šito nė už ką negalima daryti?
M. G.: Tiesą sakant, mano fantastinės literatūros kelionė prasidėjo ne nuo mokslinės, o nuo vadinamosios maginės fantastikos – Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“. Kita vertus, mėgau ir serijos „Žvaigždžių karai“ filmus, tad laikui bėgant natūraliai pradėjau vis labiau domėtis įvairiais fantastikos žanrais. Labiausiai šis žanras mane traukia dėl to, kad jame įmanoma absoliučiai viskas. Autoriaus neriboja mūsų pasaulio taisyklės ar normos.
– Buvo metas, kai fantastika Lietuvoje buvo laikoma nerimta literatūra. Kaip manote, kas formavo tokį požiūrį? Ar šiandien jis keičiasi?
A. K.: Grožinės literatūros autoriai (ir skaitytojai) turbūt visada šiek tiek iš aukšto žiūrėjo ir žiūrės į vadinamąsias žanrines knygas, nesvarbu, ar tai būtų fantastika, ar detektyvai, ar siaubo literatūra, ar dar kas nors. Argumentas labai paprastas, nors nebūtinai visada teisingas: pramoga versus menas. Labai suprimityvinu, bet nenoriu išsiplėsti.
Mokslinės fantastikos autoriui būtinas mokslinis pasikaustymas (kuris grožinės literatūros autoriui dažniausiai buvęs nebuvęs), o rašytojo talentas būtinas tiek vieniems, tiek kitiems. Nekalbu apie šlamštą, kurio gausu bet kokioje literatūroje. Dėl dėmesio mokslinėms idėjoms literatūrinė fantastikos dalis gali nukentėti. Vis dėlto yra į valias rašytojų fantastų, kurių literatūriniai gebėjimai nėmaž nenusileidžia grožinės literatūros autorių gebėjimams. Turiu galvoje ne tik kalbą, bet ir charakterius, kuriamus pasaulius, aprašomas socialines problemas ir pan.
M. G.: Tas nerimtumas greičiausiai kilo atsispyrus nuo senų stereotipų, kad tokie dalykai kaip animaciniai serialai ar kompiuteriniai žaidimai skirti tik vaikams, ne suaugusiesiems. Manau, fantastinė literatūra ilgai buvo priskiriama prie tokių užsiėmimų.
Tačiau laikai keičiasi, matome, kad žaidimus žaidžia, animaciją žiūri bei fantastiką skaito ir suaugusieji. Prie besikeičiančio požiūrio į fantastinę literatūrą šiuo metu prisideda ir nepaprastai išpopuliarėjęs romantasy žanras. Anksčiau jaunos moterys tikrai nebuvo tipinės fantastikos skaitytojos, bet dabar susidomi šiuo žanru ieškodamos įdomių ir dramatiškų romantinių istorijų. Galbūt tai jas paskatins išmėginti ir klasikinius fantastikos požanrius.
Palyginti su anglų kalba, mūsų žodžiai dažnai ilgesni. Tai tampa problema, kai reikia formuoti sudurtinius žodžius arba kai originalo žodis nesiduoda verčiamas.
– Kaip manote, kodėl gera mokslinė fantastika kartais pasirodo esanti pranašiška? Ar yra kūrinių, kurie šiandien skamba net aktualiau nei savo parašymo metu?
A. K.: Pranašiška? Nesutikčiau. Rašytojai fantastai nieko nepranašauja. Perfrazuojant šviesaus atminimo U. K. Le Guin, „pranašavimus palikime visokio plauko aiškiaregiams ir astrologams, kurie iš to pragyvena“. Fantastikoje daug dažniau pasitaiko požiūris „kas būtų, jei?..“ Koks būtų pasaulis, jei viena ar kita idėja taptų tikrove? Turbūt ne šiaip sau Silicio slėnio mokslininkai bendradarbiauja su rašytojais fantastais. Fantastika – neišsemiamas idėjų šaltinis.
Beje, yra populiarus fantastikos požanris „alternatyvioji istorija“, bet tai jau kita tema.
M. G.: Manau, fantastinės literatūros gebėjimas nuspėti ateitį kyla iš to, kad autoriai ją rašydami priversti imtis būtent tokių spėlionių. Jie kuria futuristinę visuomenę, vadinasi, turi apgalvoti, kokia ji bus, stengtis įsivaizduoti kuo daugiau detalių: technologijas, socialines struktūras, ekonomiką, religinius ir politinius modelius. Jeigu autorius kalba šiomis temomis dar ir būdamas pasikaustęs, manau, visai neturėtume stebėtis, kad kai kurios prognozės ima ir pasitvirtina.
Kalbant apie aktualumą šiandien, pirmiausia į galvą šauna XX a. antroje pusėje parašyta F. Herberto „Kopa“. F. Herbertas suvokė ribotų išteklių svarbą plėstis siekiančiose visuomenėse, be to, kėlė toliaregiškus klausimus, susijusius su ekologija ir požiūriu į valdžią bei religiją.
– Kuo fantastinės literatūros vertimas skiriasi nuo kitų literatūros žanrų? Kokie iššūkiai jam būdingi?
A. K.: Kaip jau minėjau, gera mokslinė fantastika remiasi mokslinėmis idėjomis, ir nebūtinai jau egzistuojančiomis. Vis dėlto rašytojas fantastas privalo išmanyti tą sritį, į kurią gilinasi rašydamas. Jei kur pamatysite aprašant vakuume griausmingai sprogstančius kosminius laivus, toliau galite nebeskaityti (juokiasi – red. past.).
Tas pats galioja ir vertėjui. Yra tokia nerašyta taisyklė: vertėjas privalo suprasti verčiamą tekstą. Galbūt skamba juokingai, bet iš tikrųjų nėmaž nejuokinga. Tad vertėjui turėtų būti įdomi ta sritis, kurios kūrinius verčia (kitaip bus begalinė kankynė tiek vertėjui, tiek skaitytojui).
Mokslinės fantastikos atveju be bent šiokių tokių mėgėjiškų mokslo žinių neišsiversi. Jeigu jau visai striuka, tenka ieškoti pagalbos. Man yra tekę konsultuotis su beisbolo treneriu, su kartografijos profesore ir daugybe kitų specialistų. Beje, dažniausiai jie mielai sutinka pagelbėti, už tai jiems visiems labai dėkoju.
M. G.: Pagrindiniai iššūkiai du: visi išgalvoti žodžiai ir užuominos, nuorodos į kitus literatūros kūrinius, istorines asmenybes, religines tradicijas, tiesą sakant, bet ką. Statistikos nepateiksiu, bet, man regis, fantastinės literatūros autoriai nuorodų į savo tekstus prikaišo daugiau nei kolegos iš kitų žanrų, o tada vertėjas turi nertis iš kailio, kad jas pastebėtų, išgliaudytų ir perteiktų. Reikia pripažinti, kad visiškai visko sugaudyti tiesiog neįmanoma. Kartais praeina keleri metai nuo vertimo pasirodymo ir tik tada supranti, kad tą vietą reikėjo versti kitaip, nes juk ten citata ar pan. Tai žmogiškasis vertimo aspektas: visko žinoti tiesiog neįmanoma.
– Kiek, Jūsų nuomone, lietuvių kalba tinka fantastikai? Kaip priimate sprendimus dėl naujadarų, vietovardžių ar mokslinių terminų? Ar yra tekę sukurti naujadarą ar terminą nuo nulio?
A. K.: Kodėl lietuvių kalba turėtų netikti mokslinei fantastikai? Mes naudojamės tomis pačiomis technologijomis kaip ir, sakykime, anglakalbiai. Vieni lietuviški naujadarai prigijo, kiti ne, be to, galime vartoti tarptautinius žodžius, netgi angliškus.
Kitas dalykas yra visokie autorių išradimai. Pasitaiko, kad kuris nors autorius fantastas sukuria terminą, paskui jį ima vartoti ir kiti autoriai. Tarkime, U. K. Le Guin ansiblas (greitesnio už šviesą ryšio prietaisas) ar Williamo Gibsono išpopuliarintos arkologijos (architektūra + ekologija) – kas dabar žino, kad terminą sukūrė ne jis, o architektas Paolo Soleri? Nieko čia neprigudrausi, taip ir vadiname: ansiblu, arkologijomis.
Kas dabar suka galvą dėl tokių paplitusių terminų kaip hipererdvė ar Daisono sfera? Hipererdvė atkeliavo dar iš XIX a., o fizikas Freemanas Dysonas, kurio vardu vadinama sfera, pasinaudojo ne kieno nors kito, o rašytojo fantasto Olafo Stapledono idėja. Mokslinės fantastikos ir mokslo terminus ne visada atskirsi vienus nuo kitų, dažnai jie puikiausiai tinka ir ten, ir ten.
Dar kitas dalykas, kai autorius išranda terminą, kuris niekur kitur nebepasitaiko. Tarkime, Dano Simmonso fatline, diskey, farcaster – juos tenka tiesiog sugalvoti. Pasukti galvą prireikia ir dėl tarmybių, žargono ar panašių dalykų. Su lietuviškomis žargonybėmis iš tiesų striuka. Dauguma vartojamų nėra lietuviškos.
Dar, būna, autorius sugalvoja, kad, tarkime, vienos civilizacijos atstovai iki brandos būna niekatrosios giminės ir lytį įgyja tik vėlesniu gyvenimo etapu. Anglakalbiams kas – vadina juos it. O vertėjui į lietuvių kalbą tenka suktis iš padėties.
M. G.: Dėl lietuvių kalbos atsakymas dvejopas. Viena vertus, palyginti su anglų kalba, mūsų žodžiai dažnai ilgesni. Tai tampa problema, kai reikia formuoti sudurtinius žodžius arba kai originalo žodis nesiduoda verčiamas ir tenka vietoj vieno žodžio pavartoti kelis, tiesiog aprašant, kas tai per daiktas. Taip nukenčia teksto sklandumas, sakiniai tampa ilgesni, nei norėtųsi. Būna, kad nulipdytas žodis paprasčiausiai neskamba. Tuomet esi priverstas ieškoti sinonimų, svarstyti, kiek dėl to nukrypai nuo originalo. Kita vertus, tie sinonimai kartais ir išgelbsti, nes lietuvių kalba išties nepaprastai turtinga.
Sunku teigti, kad kas nors sukuriama visai nuo nulio, nes vis tiek stengiesi kuo labiau remtis originalu. Kita vertus, dabar verčiu P. Browno seriją „Raudonasis kyla“ ir ten susidūriau su išties unikaliu iššūkiu: reikėjo sugalvoti ir pritaikyti keiksmažodžius skirtingiems visuomenės sluoksniams. Originalo žodžiai padėjo tik iš dalies, nujaučiu, kad autorius juos rinkosi labiau dėl skambesio nei prasmės. Vieną lietuvišką keiksmą su redaktore atkapstėme tiesiog naršydami po žodžius iš „š“ raidės. Įtariu, kad daliai skaitytojų tai bus visai naujas lietuviškas žodis.
– Kuri fantastikos ar mokslinės fantastikos knyga, Jūsų nuomone, yra nepelnytai nuvertinta arba per mažai aptarta?
A. K.: Neįtikėtina, bet lietuviškai neturime nieko iš šviesaus atminimo Iaino M. Bankso kūrybos. Gal dėl to, kad ji sunkiai išverčiama? Tarp anglakalbių I. M. Banksas dažnai pavadinamas geriausiu rašytoju fantastu. (Bankso kūrybos lietuviškai turime. Asmuo tas pats, rašytojas – kitas. Su „M.“ jis rašo fantastiką, be „M.“ – tiesiog grožinę literatūrą.)
Labai norėtųsi lietuviškai išleisti Peterio Wattso bent jau „Blindsight“ („Aklaregą“). Be galo įdomus autorius. Kaip ir Gene’as Wolfe’as. Gal kieno skoniui ir per keistas, bt labai įdomus.
M. G.: Jevgenijaus Zamiatino „Mes“. Galima sakyti, kad nuo šio romano prasidėjo distopijos žanras, tačiau apie jį veikiausiai girdėjo daug mažiau skaitytojų nei apie „Puikų naują pasaulį“ ar „1984-uosius“.
– Kokią fantastinės literatūros knygą rekomenduotumėte žmogui, kuris šio žanro neskaito?
A. K.: U. K. Le Guin „Kairę tamsos ranką“. Tai turbūt arčiausiai grožinės literatūros esanti rašytoja iš visų fantastų. Jei pavyks rasti – Roberto Charleso Wilsono „Kokoną“. Daug dėmesio skiriama žmonių tarpusavio santykiams, fantastikoje tai reta.
Jei skaitote angliškai, Mary Doria Russel „The Sparrow“. Gaila, knygos lietuviškai nėra. Labai įdomi idėja, kaip, nesuprasdamas svetimos civilizacijos, bet norėdamas padėti, gali pražudyti. Jei nebijote sudėtingo teksto, Stanislawo Lemo „Soliarį“ ir „Žlugimą“. S. Lemo idėjoms sunku prilygti.
M. G.: Siūlyčiau pradėti nuo distopijų, sakykime, lengvai fantastinių. Mano jau minėti J. Zamiatinas, Aldousas Huxley, George’as Orwellas. Jeigu patiks, nerkite į Isaaco Asimovo kūrybą. Tarp kitko, vaikystėje turbūt daugelis esame skaitę Jules’io Verne’o knygų („20 000 mylių po vandeniu“, „Nuo Žemės į Mėnulį“). Tai šimtmečius išgyvenusi klasika.
Naujausi komentarai