Kauno kultūros vasara: tarp tradicijos, šiuolaikiškumo ir naujų ambicijų

Apie tai, kaip keičiasi Kauno kultūros vasara, kokį pėdsaką mieste paliko projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ (KEKS 2022) metai, kodėl Kaunui svarbu ieškoti savo kelio, o ne žvalgytis į Vilnių, ir kokių naujų galimybių miestui gali atverti koncertų salė, kalbinu teatrologę, Vytauto Didžiojo universiteto profesorę Jurgitą Staniškytę.

– Kaunas dažnai siejamas su aktyviu kultūriniu gyvenimu rudenį ir žiemą, tačiau vasarą taip pat vyksta daugybė renginių. Kaip apibūdintumėte Kauno kultūros vasarą: ar ji jau turi savitą veidą ir ar miestas pakankamai išnaudoja vasaros potencialą kultūrai?

– Pastaruosius penkerius metus Kauno kultūros gyvenimo intensyvumas vasarą akivaizdžiai padidėjo. Čia gausu įvairių kūrybos iniciatyvų – nuo tarptautinių eksperimentinių, tokių kaip „ConTempo“, iki klasikinių ir tradicinių, pvz., „Operetė Kauno pilyje“.

Vasaros festivaliai – dažniausia kultūros forma Kaune šiuo metų laiku – atlieka įvairių funkcijų. Pirmiausia, tai gera proga permąstyti meninę rutiną, padidinti kultūros prieinamumą ir matomumą, atsiverti miesto svečiams, pasimatuoti lengvesnius žanrus ar žaismingesnes kūrybos formas.

Dauguma vasaros renginių vyksta lengvesniu ritmu, netikėtose erdvėse, taip prisidėdami prie kultūros demokratiškėjimo. Pvz., „ConTempo“ viešųjų erdvių pasirodymai, ypač nemokami, gali tapti pirmu susitikimu su menine raiška, suteikti įsimenančios patirties, kurios vėliau pirmo karto vasaros publika rudenį ieškos teatruose ar koncertų salėse.

Ar Kauno kultūros vasara savita? Kadangi vasarą mieste vykstančių festivalių ir renginių tikrai daug, juos inicijuoja įvairios kultūros ir meno institucijos, bendro skėčio ar misijos, kaip, sakykime, Edinburgo, Zalcburgo ar Avinjono festivalių atvejais, čia nėra.

Manyčiau, kad į akis labiausiai krinta žanrų įvairovė, netradicinės erdvės ir atlikėjų menų dominavimas. Akivaizdi tarptautinė ambicija, kurios vėliavą neša Pažaislio muzikos festivalis ir „ConTempo“. Tai renginiai, į kuriuos atvyksta publika iš kitų miestų ir šalių, kolegos kritikai iš Latvijos ir Estijos.

– Pažaislio festivalis gyvuoja jau daugybę metų, „Operetė Kauno pilyje“ tapo svarbiu vasaros akcentu, įsitvirtina „ConTempo“, o šiuolaikinio cirko lauką papildo „Cirkuliacija“. Ar tokių festivalių įvairovė rodo brandų Kauno kultūros lauką, ar vis dar yra sričių, žanrų ir idėjų, kurių Kaunui ypač trūksta?

– Manyčiau, kad dauguma vasaros festivalių Kaune gimsta iš kūrėjų ar institucijų kūrybinės ambicijos atskleisti publikai kitokį klasikinės muzikos, operetės, šiuolaikinių atlikėjų menų ar cirko veidą laikotarpiu, kai įprastai bent jau atlikėjų menų organizacijos nedirba. Todėl sakyčiau, kad vasaros renginių ir festivalių iniciatyvos Kaune kyla iš aiškaus poreikio, o jų tinklas plėtojasi gana organiškai ir natūraliai.

Vis dėlto, galvojant apie tai, ko Kaune nėra, prisimenu kelis gana sėkmingus, bet, deja, nutrūkusius bandymus rengti tarptautinį kino festivalį. 1997 m. Gedimino Jankausko iniciatyva Kaune įvyko pirmasis tarptautinis kino festivalis, vėliau buvo dar vienas bandymas – Tarptautinis Kauno kino festivalis, kuris savo veiklą sustabdė 2021 m. Žinoma, tarptautinis kino festivalis – didelė ambicija miestui ir nemaži kaštai, tačiau tokio masto renginiai paprastai labai sėkmingai prisideda prie kultūrinės miesto tapatybės ir tarptautinio matomumo formavimo.

– Po „KEKS 2022“ metų atrodė, kad miestas atrado naują santykį su šiuolaikiniu menu – į parodas ir renginius plūdo žmonės, atvykdavo žiūrovų iš kitų Lietuvos miestų. Kaip šiandien jaučiate „KEKS 2022“ palikimą: ar tie metai iš tikrųjų pakeitė Kauno kultūros įpročius ir publiką, ar dalis to pakilimo buvo tik išskirtinių metų efektas?

– Manau, kad teigiamas „KEKS 2022“ palikimas Kauno kultūros laukui jaučiamas iki šiol. Kalbu ne tik apie po projekto likusias menines iniciatyvas, festivalius, renginius, tarptautinius ryšius, užaugintus puikius kultūros profesionalus, prodiuserius ir kuratorius, bet pirmiausia ir labiausiai – apie auditorijų plėtrą ir dėmesį joms.

Poreikio kultūrai ir menui ugdymas ilgą laiką buvo suvokiamas kaip kažkoks savaime suprantamas ir lyg savaimingai gyvuojantis reiškinys, esantis anapus kultūros ir meno lauko, vykdomas kažkur kitur: švietimo institucijose, šeimoje, mokykloje, gal universitete ar akademijoje.

Atrodė, kad meno institucijų misija – kurti profesionalųjį meną, o jau poreikį į jį eiti publika turėtų jausti savaime – kaip alkį ar troškulį. Na, jeigu jo nejaučia – pati kalta.

Man regis, būtent „KEKS 2022“ padrąsino meno institucijas ir suteikė joms priemones ugdyti tą meno alkį, megzti ir puoselėti santykius su žiūrovais ir lankytojais, atverti, paaiškinti jiems meninę kalbą, įtraukti į prasmingą santykį su kūryba.

Gebėti žvelgti į meną kaip į viešąjį gėrį, kuriuo naudotis galėtų ir mokėtų visi, – labai svarbi misija, o ją įsisąmoninti ir įgyvendinti – ilgalaikis, daug pastangų ir kaštų reikalaujantis procesas. Tai suprasti, man regis, labai padėjo „KEKS 2022“ iniciatyvos.

Į akis labiausiai krinta žanrų įvairovė, netradicinės erdvės ir atlikėjų menų dominavimas. Akivaizdi ir tarptautinė ambicija.

– Dažnai sakoma, kad kultūrai neužtenka vien atsivežti garsių užsienio menininkų – svarbiausia užsiauginti smalsią, aktyvią vietos publiką. Kaip, Jūsų manymu, Kaunui sekasi ugdyti savo kultūros žiūrovą? Kaunas šiandien turi stiprią kultūrinę tapatybę, tačiau dažnai vis dar lyginamas su Vilniumi. Ar Kaunui apskritai verta varžytis su Vilniumi, ar svarbiau ieškoti savo unikalaus kultūros kelio?

– Šiuolaikinėje kultūroje įdomiausios iniciatyvos dažnai kyla ir vyksta ne dideliuose centruose, o mažesniuose miestuose ar bendruomenėse. Ypač kalbant apie vietos tapatybės puoselėjimą ir unikalius projektus, buvimas megapoliu ar sostine nebėra pranašumas.

Troškimas prilygti centrui ar sostinei – modernios centralizacijos projekto įdiegtas kompleksas, kurį dabarties kultūros tikrovė kviečia esmingai permąstyti. Nebūtina kopijuoti visko, ką daro sostinė. Daug svarbiau kurti savitą kūrybinę prasmę ir tapatybę.

Sakyčiau, kad Lietuvos mastu kurti daugialypę kultūros geografiją Kaunui sekasi tikrai neblogai. Miestas turi stiprią kultūros tradiciją, istorinę atmintį, čia gausu unikalių meno renginių ir reiškinių, sutraukiančių publiką iš visos Lietuvos.

Žinoma, sutinku, kad nusikratyti antrojo miesto komplekso gal pavyksta ne visiems, bet, mąstant apie šiuolaikinio meno ir kultūros sklaidą, geografinio centro ir periferijos santykio svarba ateityje, manau, tik silpnės.

– Kaunas netrukus turės naują koncertų salę – tai ne tik didžiulė galimybė, bet ir tam tikras įpareigojimas. Ar Kaunui pavyks išlaikyti tokio lygio kultūros infrastruktūrą? Jei galėtumėte svajoti be jokių finansinių ir organizacinių ribų, ką labiausiai norėtumėte išgirsti šioje salėje?

– Manau, kad Kauno kūrėjai, kultūros ir meno institucijos jau ne kartą įrodė savo ambiciją ir gebėjimą dirbti tarptautiniu lygiu, pritraukti žymiausių pasaulio kūrėjų ir bendradarbiauti su jais kaip lygiaverčiai partneriai. Todėl nauja koncertų salė gali tapti dar viena paskata tas partnerystes plėtoti.

Galvojant apie ambicingiausius planus, manau, kad tiek galimybė publikai mėgautis Berlyno filharmonijos, Karališkojo „Concertgebouw“, Londono simfoninio orkestro ar net teatro „Metropolitan Opera“ orkestro koncertais, tiek ir kūrėjams įsitraukti į bendras tarptautines veiklas būtų didelis pasiekimas.

– Kauno kultūros įvaizdis dažnai stipriai remiasi tarpukariu ir modernistine optimizmo architektūra. Tai didžiulis miesto turtas, tačiau ar nėra pavojaus Kauną tarsi užšaldyti gražioje praeityje? Kaip šiandien Kaunui išsaugoti autentišką tapatybę, bet kartu būti drąsiam, šiuolaikiškam ir novatoriškam?

– Kultūros paveldas niekada nėra kliūtis ar stabdis, toks gali būti tik požiūris į jį. Supriešinti paveldą ir šiuolaikiškumą – labai nevaisingas, bergždžias pasirinkimas. Manyčiau, patys savaime šie dalykai nekonkuruoja ir nekonfliktuoja tarpusavyje.

Vis dėlto, neneigiu ir to, kad rasti tinkamą santykį su praeitimi, taip pat ir kultūros paveldu, ne visada lengva. Man regis, padėti aktualizuoti, sudabartinti paveldą gali kūrybos iniciatyvos, kurių Kaune tikrai netrūksta.

Amsterdamo mokyklos ir „Art Deco“ muziejai, ULNA šokio trupės „Riboženkliai. Kaunas“ ekskursija-spektaklis, konceptualios ekskursijos ar „Fluxus festivalis“ – tik keletas iniciatyvų, siekiančių prakalbinti Kauno kultūros paveldą dabarties kalba.

Juk drąsa, inovatyvumas ar šiuolaikiškumas, kaip, beje, ir paveldas, tampa vertybėmis tik kultūros kontekste.