Koks yra tokių būstų poreikis ir ar jie nevirs landynėmis, komentavo Vilniaus vicemerė Simona Beliūnė.
– Kiek būstų būtų skiriama benamiams? Galbūt jų jau yra skirta? Koks yra poreikis ir kaip visa tai veiks?
– Kalbant apie programą „Būstas pirmiausia“, pirmiausia noriu pasakyti, kad tai yra tarptautinė geroji praktika, kuri Europos Sąjungoje jau tikrai išbandyta ir kurios veiksmingumas įrodytas. Nebekvestionuojama, ar šis modelis yra paveikus. Daugiau kyla klausimų, kaip kiekvienai šaliai pritaikyti tinkamiausią modelį.
Vilnius tapo pilotiniu miestu, kuris imasi šios iniciatyvos, kad parengtų gaires visai Lietuvai. Planuojama per trejus metus turėti dešimt būstų. Keturi savivaldybės būstai buvo pritaikyti dar pernai. Jie iš tiesų labai maži – nuo dešimties iki dvylikos kvadratinių metrų, su sanitariniu mazgu, labai nedidele virtuve ir vieta miegoti bei leisti laiką.
Apsisprendėme dėl tokio būstų skaičiaus, nes, gavę tarybos pritarimą, galėjome juos suremontuoti ir paruošti šiam bandomajam projektui. Tai yra savivaldybės indėlis. Tuo rūpinasi „Vilniaus miesto būstas“. Likusius šešis būstus planuojama rasti rinkoje. Tai tikrai nebus paprasta, tačiau sutikome pabandyti, nes būtent taip ši programa veikia kitose šalyse.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ar šie būstai netaps landynėmis? Benamiai dažnai neturi socialinių įgūdžių, todėl būsto priežiūra ne vienam gali tapti iššūkiu.
– Turbūt reikėtų pripažinti, kad pradėjus kalbėti apie šį projektą buvo daug neigiamų nuostatų. Buvo klausiama, kodėl apskritai kalbame apie būstus žmonėms, kurie patiria tokią atskirtį, kai jų trūksta ir jaunoms šeimoms, ir kitiems gyventojams. Tai yra visiškai normali visuomenėje vykstanti diskusija.
Tačiau visose šalyse ir miestuose, kuriuose benamystė egzistuoja kaip reiškinys, ji kainuoja milijonus, nors gyventojai šių išlaidų tikrai nemato. Iki šiol sistema veikė taip: žmogus pirmiausia turėjo atsistoti ant kojų, pradėti dirbti, sveikti ir tik tada galėjo pretenduoti į būstą. Kartais tai tampa neįveikiama – žmonėms tenka peržengti per daug slenksčių, kad galėtų savarankiškai susitvarkyti.
Programa „Būstas pirmiausia“ yra paremta būsto suteikimu ir terapiniu ryšiu. Tai reiškia, kad socialiniai darbuotojai žmogų dažnai lanko, padeda jam ir suteikia galimybę savo tempu sveikti bei tapti savarankiškesniam.
Be jokios abejonės, būsto suteikimas pagal šią programą labai skiriasi nuo įprasto socialinio ar savivaldybės būsto skyrimo. Čia dirba nuolatinė komanda, kuri reguliariai stebi žmogaus gyvenimą, mato, kas jam sekasi, o kas – ne. Yra atskiri socialiniai darbuotojai, kurie padeda susitvarkyti net ir buityje.
Siekiame, kad mieste ir nakvynės namuose daugiau dėmesio būtų skiriama žmonių pasirengimui savarankiškai gyventi. Tai nėra vien tik mokesčių mokėjimas. Yra daugybė buities ir higienos dalykų, kuriuos reikia išmanyti, nes žmonės dažnai šių įgūdžių neturi arba yra juos praradę.
– Šiuo metu yra keturi būstai, dar šešių ieškoma. Koks būtų jų poreikis Vilniuje?
– Iš tiesų pertvarkėme apgyvendinimo ir laikino apnakvindinimo paslaugas mieste. Praėjusiais metais mokslininkų atliktoje analizėje nurodoma, kad gatvėse gyvena keli šimtai žmonių.
Programos „Būstas pirmiausia“ gatvės darbuotojų komanda, šiuo metu dirbanti nuo pirmadienio iki penktadienio darbo valandomis, jau aplankė daugiau nei šimtą vietų ir nustatė 160 gatvėje gyvenančių žmonių. Su maždaug puse jų pavyko užmegzti kontaktą.
Dalis žmonių nežino apie egzistuojančią pagalbą arba nenori jos prašyti. Mūsų tikslas – nepalikti šių žmonių gatvėje. Šiuo metu aiškiai žinomose vietose esame nustatę 160 žmonių.
Tačiau siekiame, kad ir kitos grandys, ne tik šis projektas, būtų vertinamos kaip bendros pagalbos sistemos dalis. Šiuo metu jau teikiamos higienos paslaugos, veikia valgykla, pradėti dalyti drabužiai ir avalynė. Apgyvendinimą taip pat vertiname kaip vieną iš pagalbos priemonių, kurias šiuo metu pertvarkėme.
(be temos)
(be temos)