Nors arkikatedra tyrinėta ne kartą, iki šiol trūko nuoseklaus tyrimo, kuris sujungtų skirtingais laikotarpiais sukauptus duomenis, įvairių mokslo sričių metodus ir leistų į šį išskirtinį objektą pažvelgti kaip į visumą.
Tokią galimybę atveria Lietuvos mokslo tarybos (LMT) paskelbtas tikslinis kvietimas atlikti kompleksinius Vilniaus arkikatedros tyrimus. Būsimu projektu siekiama ne tik sukurti naujų mokslinių žinių, bet ir padėti geriau suprasti arkikatedros vietą Lietuvos ir Europos istorijoje, pristatyti tyrimų rezultatus visuomenei ir stiprinti tarpdisciplininio darbo kultūrą.
Apie tai, kodėl pasirinktas būtent tikslinio kvietimo formatas, ką šiuo atveju reiškia kompleksiškumas ir kokio požiūrio tikimasi iš tyrėjų komandų, kalbamės su LMT Humanitarinių ir socialinių mokslų ekspertų komiteto pirmininke prof. dr. Jurgita Verbickiene.
– LMT paskelbė tikslinį kvietimą kompleksiniams Vilniaus arkikatedros tyrimams. Kodėl buvo pasirinktas būtent tikslinio kvietimo formatas? Kokią pridėtinę vertę jis gali sukurti, palyginti su įprastais konkursiniais mokslinių tyrimų kvietimais?
– Šis kvietimas skirtas plataus masto tyrimams, sutelktiems į vieną konkretų ir Lietuvos istorijai ypač svarbų objektą. Arkikatedroje susikerta skirtingi Lietuvos istorijos klodai. Ji reikšminga ne tik kaip architektūros objektas, bet ir kaip kultūros, religijos bei dvasinės stiprybės simbolis. Su ja taip pat susijusios svarbios istorinės asmenybės, o pastaruoju metu kalbama net apie lietuviškojo panteono kūrimą joje.
Tokio kvietimo poreikį lėmė noras geriau suprasti, ką arkikatedra reiškia mums, kas joje slypi ir kokių netikėtų atradimų ji dar gali pasiūlyti. Arkikatedrą nemažai tyrinėjo Lenkijos istorikai ir menotyrininkai, jie yra paskelbę nemažai publikacijų. Taigi susiduriame su Lietuvos istorijos tyrimuose gana dažna situacija, kai apie mums svarbius objektus kalba kitų valstybių mokslininkai. Todėl vienas iš šio kvietimo sumanymų – paskatinti mus pačius sistemingai įvertinti, ką mums reiškia arkikatedra ir ką joje turime.
Tikslinis kvietimas leidžia kryptingai suburti skirtingų sričių mokslininkų grupes tirti vieną objektą – jo erdves, vertybes, su juo susijusias asmenybes ir kitus aspektus. Kvietimas išskirtinis ir savo apimtimi – tokio masto vienam objektui skirto projekto LMT iki šiol nebuvo finansavusi. Tyrimams numatyta iki pusantro milijono eurų, todėl tikimasi kuo išsamesnio ir įvairiapusiškesnio arkikatedros ištyrimo.
Kartu svarbu ieškoti būdų, kaip tyrimų rezultatus pristatyti visuomenei, atskleisti arkikatedros reikšmę ir įvertinti jos vietą platesniame Europos katedrų kontekste.
– Kvietime numatyta finansuoti kompleksinius arkikatedros tyrimus. Ką šiuo atveju reiškia kompleksiškumas? Kodėl tokio masto ir reikšmės objektui svarbu, kad skirtingų sričių mokslininkai dirbtų kartu, o ne vykdytų atskirus tyrimus?
– Iki šiol mokslininkai galėjo tirti atskirą objektą ar konkrečią problemą, dalyvaudami įvairiose finansavimo programose, pvz., Lituanistikos ar mokslininkų grupių projektų programose. Šiuo atveju tikimasi gerokai platesnio masto tyrimų, kurių rezultatai sudarytų nuoseklią visumą.
Vadinasi, skirtingi tyrimai turėtų derėti tarpusavyje, būti atliekami laikantis aiškios bendros logikos, o taikomi metodai – suderinti. Kompleksiškumas nėra tik daugybė atskirų tyrimų. Svarbu, kad jų rezultatai papildytų vieni kitus ir padėtų susidaryti bendrą vaizdą.
Tarpdiscipliniškumas šiandien svarbus ne tik humanitariniuose ar socialiniuose moksluose – šia kryptimi juda iš esmės visi mokslai. Dėl technologinių pokyčių tyrimams reikia vis labiau specializuotų žinių, susijusių ne tik su konkrečia mokslo disciplina, bet ir su technologijų taikymu. Todėl vienam mokslininkui, kad ir koks geras tyrėjas jis būtų, labai sunku aprėpti visus tokio objekto tyrimams reikalingus aspektus.
– Kvietimas orientuotas ne tik į naujų mokslinių žinių kūrimą, bet ir į jų pritaikymą, kultūros paveldo pažinimą ir sklaidą. Kokio rezultato tikimasi iš finansuojamo projekto? Koks, Jūsų nuomone, būtų didžiausias tokio tyrimo sėkmės rodiklis?
– Nenorėčiau labai tiksliai įvardyti laukiamo rezultato, nes taip paraiškų teikėjams būtų sufleruojama tam tikra kryptis. Neabejoju, kad mokslininkų grupės gali pasiūlyti gerokai daugiau, nei aš dabar galėčiau numatyti.
Kartu reikia suprasti, kad dabartinio finansavimo greičiausiai nepakaks idealiam ir galutiniam rezultatui pasiekti. Kai kurie reikalingi tyrimai yra labai brangūs, sudėtingi ir ilgai trunkantys. Pvz., tokie gali būti genetiniai tyrimai. Todėl šiuo projektu veikiau pradedame naują arkikatedros tyrimų etapą ir suteikiame jam impulsą, o ne tikimės, kad per ketverius metus bus galutinai atsakyta į visus klausimus.
Svarbus būtų ne tik mokslinis rezultatas, galintis būti labai įvairių formų, bet ir tam tikrų temų, asmenybių bei objektų aktualizavimas. Taip pat reikėtų sprendimų, kurie padėtų arkikatedrą plačiau pristatyti tiek visuomenei, tiek akademinei bendruomenei.
Labai svarbus ir pats tyrimų dokumentavimas. Jeigu būtų fiksuojama, kaip vyksta tyrimai, ši medžiaga galėtų tapti dokumentinio filmo pagrindu, būti naudojama mokyklose ir padėti visuomenei geriau suprasti arkikatedros reikšmę Lietuvos bei Europos kultūros ir istorijos kontekste.
Dar vienas reikšmingas rezultatas būtų naujos mokslininkų kartos ugdymas ir tarpdisciplininio mąstymo kultūros stiprinimas. Lietuvoje šioje srityje dar atsiliekame nuo Vakarų valstybių. Tarpdiscipliniškumas yra specifinis mąstymo būdas, kurį reikia išsiugdyti ir kurio teikiamą naują reikia išmokti įvertinti. Tai nereiškia, kad kiekvienas mokslininkas privalo tapti tarpdisciplininiu tyrėju, tačiau daliai jų toks gebėjimas būtų didelis pranašumas.
Visi tarsi žinome, kad arkikatedra mums svarbi, tačiau tikriausiai tik nedidelė visuomenės dalis galėtų paaiškinti, kodėl.
– Vilniaus arkikatedra yra vienas reikšmingiausių Lietuvos kultūros paveldo objektų, tačiau kartu ir sudėtingas, daugiasluoksnis istorinis šaltinis. Kokius jos istorijos sluoksnius ir reikšmes šiuolaikinis mokslas dar galėtų padėti atskleisti? Kur matote didžiausią pažinimo potencialą?
– Konkrečias tyrimų kryptis turėtų pasiūlyti pačios tyrėjų komandos, o ekspertai vertins, ar pasirinktas kelias yra tinkamas. Tačiau man atrodo, kad labai svarbu ne tik atrasti naujų faktų, bet ir atskleisti arkikatedros reikšmę.
Visi tarsi žinome, kad arkikatedra mums svarbi, tačiau tikriausiai tik nedidelė visuomenės dalis galėtų aiškiai paaiškinti, kuo ji svarbi ir koks yra šio objekto istorinis turinys. Taip dažnai nutinka su istoriniais reiškiniais ar objektais: visi juos žino, tačiau gerokai sunkiau įvardyti, kaip jie susiję su žmonėmis ir kodėl yra reikšmingi šiandien.
Kalbėdami apie Vilniaus arkikatedrą, kalbame apie laikotarpį nuo Mindaugo laikų iki pat šių dienų. Jos istorija apima kelis labai skirtingos ir permainingos Lietuvos istorijos šimtmečius – nuo virsmo krikščioniška valstybe iki XIX a. ir sovietmečio persekiojimų bei žmonių pastangų išsaugoti pačią arkikatedrą.
Norėtųsi, kad visuomenė galėtų geriau matyti, jausti ir įvardyti šiuos arkikatedros sluoksnius. Žinoma, tik dalis mokslininkų sukurtų žinių taps aktuali plačiajai visuomenei ir galės būti panaudota mokslui populiarinti. Tačiau greta naujų žinių kūrimo labai svarbu skatinti ir aktyvesnį jų pristatymą visuomenei.
– Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai tobulėjo archeologinių, istorinių, gamtamokslinių ir skaitmeninių tyrimų metodai. Kaip šiuolaikinės technologijos ir nauji moksliniai metodai gali pakeisti mūsų supratimą apie arkikatedrą ir jos istoriją?
– Taikomų metodų visuma labai priklausys nuo mokslininkų keliamų klausimų. Tačiau šiandien jau matome, kiek daug galimybių suteikia naujos technologijos.
Pvz., genetiniai tyrimai gali padėti nustatyti žmogaus ligas, amžių, lytį, o kai kuriais atvejais, jeigu turima palyginamųjų duomenų, net ir konkrečią asmenybę. Mokslininkai gali tirti arkikatedros rūsiuose esančius palaidojimus. Tokie tyrimai galėtų daugiau papasakoti apie skirtingais istoriniais laikotarpiais gyvenusius vilniečius ar kitas žmonių grupes: kuo jie sirgo, ką valgė, kokia buvo jų kilmė ir kaip skyrėsi skirtingų visuomenės sluoksnių gyvenimas.
Arkikatedros pastatas jau buvo skenuotas, o neinvaziniais metodais jame ieškota ertmių. Tokie metodai leidžia objektą tirti jo nepažeidžiant ir pamatyti tai, ką anksčiau mokslininkai galėjo tik numanyti. Šiandien galima tiksliau nustatyti, iš kokio lydinio pagamintas tiriamas objektas, kada jis sukurtas, kokia jo būklė, taip pat tiksliau datuoti įvairius radinius.
Technologijos leidžia apdoroti didelius duomenų kiekius, ieškoti jų tarpusavio sąsajų ir lyginti rezultatus. Tai labai svarbu istorijos tyrimuose, kuriuose anksčiau išvadas kartais tekdavo grįsti vos vienu ar dviem dokumentais, todėl didelę reikšmę turėjo interpretacija.
Istorijos, archeologijos, gamtamokslinių tyrimų ir menotyros metodų sujungimas viename projekte pats savaime būtų tam tikra inovacija Lietuvos humanitariniuose ir socialiniuose moksluose. Kartu tai bus ir didžiulis iššūkis – mokslininkams reikės susitarti, kaip kartu tirti tą patį objektą, kokius klausimus kelti ir kaip suderinti skirtingų mokslo sričių taikomus metodus.
– Kvietime numatytas dėmesys ne tik tyrimams, bet ir jų rezultatų prieinamumui visuomenei. Kaip, Jūsų nuomone, mokslinių tyrimų rezultatai galėtų pasiekti žmones taip, kad jie taptų ne tik akademine verte, bet ir gyva Lietuvos kultūrinės atminties dalimi?
– Tyrimų rezultatai turėtų būti pritaikyti skirtingoms visuomenės grupėms. Vieni tekstai skirti mokslininkams, kiti – platesnei visuomenei. Labai svarbu nepamiršti įvairaus amžiaus mokinių ir jaunimo.
Arkikatedra gali būti pristatoma ir kaip tam tikras visuomenės atsparumo simbolis. Viename pastate susitelkusios simbolinės reikšmės gali būti aktualios labai skirtingiems žmonėms, todėl ir rezultatų pateikimo formos gali būti labai įvairios.
Mokslininkai rašys straipsnius ir monografijas, tačiau greta jų galėtų būti kuriami dokumentiniai filmai, komiksai, vadovėliai, vaikams skirtos knygos. Galėtų būti pasakojamos su arkikatedra susijusių asmenybių istorijos, o architektūriniai pokyčiai ir perstatymai – vizualizuojami skaitmeniniu būdu. Būtų įdomu pamatyti, kaip arkikatedra keitėsi skirtingais laikotarpiais, kokia ji buvo anksčiau ir kaip ją pakeitė Lauryno Stuokos-Gucevičiaus pertvarka.
– Kokios idėjos, požiūris ar ambicija, Jūsų nuomone, geriausiai atlieptų šio kvietimo tikslą ir reikšmę?
– Šiame kvietime tikimės mokslininkų ambicijos ir susitelkimo, nes tokį projektą gali įgyvendinti tik gana didelė ir stipri tyrėjų grupė. Moksle visada labai svarbūs netikėti, kartais net provokuojantys klausimai. Reikėtų bandyti atrasti tokius klausimus, kurių iki šiol niekas nėra kėlęs. Net jeigu atsakymas į juos būtų neigiamas, tai vis tiek būtų naujas atsakymas ir vertinga žinia. Todėl tyrėjų komandoms siūlyčiau nebijoti kūrybingumo, tam tikro pamatuoto žaismingumo ir ambicijos. Reikėtų kelti sau gana aukštus tikslus.
(be temos)