Tačiau sunku prisiminti laikus, kai rudenį Vilniuje nebūdavo spūsčių. Iš Pilaitės į Senamiestį piko metu visada reikėdavo važiuoti kone valandą. Net ir nutiesus Vakarinį aplinkkelį problema neišnyko. Panašu, kad augant sostinei ir gerėjant ekonomikai daugėja automobilių, o gatvių neremontuoti irgi negalima. Tokia didmiesčių realybė.
O kur dar studentai, kurie pirmuosius porą mokslo metų mėnesių bando suprasti, kur ir kaip važiuoti. Be to, esame ponai – automobiliuose dažniausiai važiuojame po vieną, keturiais ratais judame net ten, kur galėtume nueiti pėsčiomis.
Apie tai, ar dar yra galimybių ką nors pakeisti, kad vasara ir ruduo Vilniaus gatvėse taip smarkiai nesiskirtų, su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Adomas Bužinskas, buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Aleksandras Nemunaitis.
– Adomai, socialiniuose tinkluose bandėte paaiškinti, kas vyksta keliuose. Ar šie metai kuo nors ypatingi?
A.B.: Šie metai nelabai skiriasi nuo ankstesnių. Vizualiai yra labiau matomi remontai, nes yra pradėti dideli, ilgai trunkantys projektai miesto centre. Gali susidaryti įspūdis, neva visas miestas yra išraustas ir tvarkomas. Tačiau iš principo matome, kad pirmos dvi rugsėjo savaitės buvo šiek tiek prastesnės, nei praėjusiais metais. Automobilių stovėjimas padidėjo nuo 0,5 proc. iki 1 proc. Rugsėjo 14–16 d. duomenimis matome, kad vakarinio piko metu, lyginant su praėjusiais metais, turime 7,5 proc. sumažėjusius kamščius. Situacija stabilizuojasi. Pabaigti remontai atlaisvino dalį važiuojamosios dalies, žmonės įėjo į naują rutiną, kaip ir kiekvieną rugsėjį. Studentai, atvažiavę su savo transporto priemone, suprato, kad viešasis transportas yra geresnis sprendimas. Tai yra natūralu ir tai vyksta kiekvienais metais. Šiais metais dėmesio yra šiek tiek daugiau, nes tai paskutiniai rinkiminio ciklo metai.
– Meras Valdas Benkunskas po rinkimų pasakė, kad dabar keturis metus bus gatvių remontai. Ar reikėjo remontuoti tiek gatvių?
A.B.: Deja, bet reikėjo. Analogiškoje laidoje prieš 3–4 metus būtume kalbėję ne apie kamščius, o apie infrastruktūros būklę, kad lūžta transporto priemonės. Tai, kad per sąlyginai trumpą laiką mes nebeturime temos apie kelių kokybę ir diskutuojame, kodėl remontų yra per daug, yra neblogas šios administracijos darbo įvertinimas.
Pirmaisiais ir antraisiais metais buvo išasfaltuota 120 kilometrų, pernai buvo dvigubai mažiau, o šiais metais buvo pradėti darbai, kurie trunka ilgai – 18–20 mėnesių. Tai, kad dalis darbų nėra baigti rugsėjo mėnesį, nereiškia, kad planavimas yra blogas. Pats projektas vyksta ilgiau nei vienerius metus ir reikia suprasti, kad tai kels nepatogumų gyventojams. Tačiau tai daroma tam, kad būtų geriau. Jei nerekonstruotume šilumos tinklų ir vandentiekio, pusė senamiesčio liktų be šilumos ir pasipiktinimo būtų daugiau.
– Kai kurie yra susiję ir su mūsų šalies pirmininkavimu Europos Taryboje. Ar šis kontekstas yra irgi svarbus?
A.Z.: Visada reikia paruošti miestą prieš svarbius tarptautinius renginius ir įvykius. Namuose taip pat susitvarkome svetainę, kai ateina svečiai. Daug žurnalistų, daug užsienio švenčių ir miestas turi reprezentuoti valstybę.
Rugsėjis bet kuriam miestui yra didelis iššūkis. Kamščių šoką lemia ir objektyvios, ir subjektyvios priežastys. Tačiau aš nenoriu koncentruotis tik į rugsėjo pradžią. Kamščiai atsiranda nebūtinai dėl miesto valdžios kaltės. Norėčiau žiūrėti į bendruosius parametrus, kurie apima 1–3 metus.
– Aleksandrai, ką matote jūs?
A.N.: Matau tą patį, ką ir paprastas žmogus. O kadangi esu tarybos narys, iš arti matau, kaip vyksta procesai. Rugsėjo mėnesį 72 tūkstančiai moksleivių grįžta į mokyklas. Ne mažą dalį jų vežioja 20 tūkstančių automobilių. Adomas sako, kad taip buvo visada, bet tai yra pripažinimas, kad nelabai kas buvo padaryta. Prieš 3,5 metų, kai kandidatavo dabartinis meras, buvo labai neblogų sprendimų spręsti šiai problemai.
– Kokie tie sprendimai?
A.N.: Per kadenciją buvo žadėtos septynios mokyklos ir septyni darželiai. Vienos kadencijos užtenka padaryti šiems dalykams. Nėra sidabrinės kulkos, kuri viską išspręstų. Tačiau mokyklų ir darželių tinklas prie namų sumažina automobilių, išvažiuojančių į gatves, skaičių. Antras dalykas, sunku ginčytis, ar reikia remontuoti kelius. Prioritetas tarp kelių kokybės ir kamščių yra aiškus. Apklausos rodo, kad kamščiai erzina žmones. Kaip tarybos narys matau, kad kiekvienais metais mes tvirtiname biudžetą, dar nežinodami, kokius kelius remontuosime kitais metais. Kartais tik vasarį, kovą ar net balandį sužinome, kokios tos gatvės bus.
– O ką tai keistų, jei žinotumėte anksčiau?
A.N.: Kalbu apie planavimą. Mes galėtume pabaigti darbus prieš rugsėjo 1-ąją, bet mes pradedame kovą ar balandį ir kyla chaosas. Tačiau pagrindinis dalykas, kuris man kliūva, yra tas, kad prieš trejus metus mes netekome vyriausiojo inžinieriaus. Buvo nustatyta, kad žmogus su marketingo išsilavinimu neturėtų prižiūrėti miesto. Žmogus turi suprasti, ką padaryti, kad kamščiai mažėtų.
– Ar pasaulyje yra tik vienas stebuklingas inžinierius?
A.N.: Kiekvienas miestas turėtų turėti inžinierių. Vyriausybės atstovas nurodė, kad žmogus su tokiomis kompetencijomis negali vadovauti. Buvo paskirtas laikinai pareigas einantis žmogus, kuris šiuo metu yra infrastruktūros grupės vadovas, vyriausiasis inžinierius, „Grindos“ valdybos pirmininkas ir VVT valdybos pirmininkas. Žmogus, kuris turėtų viską koordinuoti ir išspręsti, to nepadaro.
– Priekaištaujama, kad buvo galima padaryti daugiau projektų, pagerinti infrastruktūrą vaikams ir jų tėvams ar planuoti gatvių remontą anksčiau. Kaip vertinate tai?
A.B.: Mes turime ne laikiną, o nuolatinį vyriausiąjį inžinierių, kuris savo pareigas eina gerai. O jei kažkam atrodo, kad mes turėtume priimti papildomų žmonių, tai yra kitas klausimas.
Šiuo metu mes turime rekordinį statomų švietimo įstaigų tinklą. Vienu metu statomos septynios švietimo įstaigos arba yra vystymo stadijoje. Statome jas ten, kur jų labiausiai trūksta – Santariškėse, Pilaitėje, Kalnėnuose ir kitur. Jei vaikas į mokyklą vedamas pėsčiomis ir nenaudojama transporto priemonė, tai prisideda prie kamščių mažinimo. Bet reikia suprasti, kad tai kainuoja milžiniškus pinigus.
O dėl planavimo, manau, kad mes pakeitėme požiūrį į asfaltavimą. Po sezono nuskanuojame važiuojamąją dalį ir darbus planuojame ten, kur labiausiai reikia. Iš mūsų mokytis atvažiuoja ir kitų miestų atstovai.
– Aleksandrai, o ką darytumėte jūs? Kokias tris priemones kamščių naikinimui galėtumėte pasiūlyti?
A.N.: Siūlyčiau pabaigti diskusiją apie metro. Aš esu už metro, bet norėčiau, kad tarptautiniai ekspertai įvertintų ne tik dabartinę situaciją, bet ir miesto plėtros galimybę. Kitas sprendimas – mokyklų tinklas. Vienos kadencijos pakanka pastatyti mokykloms ir darželiams, jei pats kontroliuoji skyrius, kurie tvarko žemę ir statybos leidimus. Pinigų tam tikrai užtenka. Per 10 metų mes papildomai mokėsime po 110–120 milijonų, kad papildomai važinėtų autobusai. Man labai patiko sprendimas, kurio po trejų metų buvo atsisakyta – diferencijuoti mokyklų darbo pradžios laiką. Manau, kad mums reikėtų ateiti į pagalbą ir nurodyti, kada turėtų prasidėti pamokos.
– Tai jei kur nors susidaro kamštis, vadinasi, reikia paankstinti arba pavėlinti pamokų laiką?
A.N.: Visiškai teisingai.
– Artūrai, kas sudarytų jūsų programą kamščiams mažinti?
A.Z.: Vilnius pagal gyventojų ir automobilizacijos skaičių auga nedaug. Tas skaičius yra suvaldomas. Vilnius šiandien yra reta Europos sostinė, kuri neturi pilno aplinkkelio žiedo. Per Vilniaus miesto centrą tranzitu važiuoja visas nacionalinis transportas. Valdžia turėtų siekti, kad aplinkkelių tinklas būtų užbaigtas. Turime vakarinį ir pietinį aplinkkelius, bet neturime pilno žiedo. Turi dirbti ir miesto valdžia, nors apie tai nieko negirdėjau, ir nacionalinė valdžia, kadangi dalis planuoto aplinkkelio eina per Vilniaus rajono teritoriją.
– Kiek metų tai užtruktų?
A.Z.: Žiūrint, kas dirbtų ir kaip dirbtų. Pinigai nėra problema, o dalis planavimo darbų jau yra padaryti, tad, sutarus nacionalinei ir miesto valdžioms, pastatyti aplinkkelį būtų galima per vieną kadenciją.
Antra tema – vidinis gatvių tinklas, kuris nėra pabaigtas. Projektai seniai guli stalčiuose, nors prieš tai buvę merai žadėjo to imtis. Finansinės galimybės taip pat yra, bet niekas nėra daroma. O trečias svarbus dalykas yra nauja viešojo transporto sistema. Už milijardą yra perkami autobusai, bet realiai už milijardą yra perkama praeitis. Vilniuje būtinai reikia didesnės, kokybiškesnės ir greitesnės viešojo transporto sistemos, kuri nevažiuoja bendru gatvių srautu. Tai galėtų būti lengvasis metro, kuris centrinėje dalyje važiuoja po žeme, o kitur – virš žemės dėl kaštų taupymo. Turėtume dvigubos paskirties naudojimo objektą, skirtą keleivių vežimui, bet tinkamą ir slėptuvei.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)
(be temos)