Ar Lietuvos keliai yra nesaugūs ir vairuotojai sau leidžia per daug? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo saugaus eismo ekspertas Darius Kanapinskas (toliau – D.K.), vairavimo instruktorius Artūras Pakėnas (toliau – A.P.) ir dviratininkų bendrijos atstovas Eduardas Kriščiūnas (E.K.).
– Ar ši vasara yra išskirtinė, ar mums taip tik atrodo?
– D.K.: Ji yra išskirtinė dėl eismo įvykių ir žūčių skaičiaus. Visi stengiamės dėti pastangas, kad eismo įvykių bei sužeistų ar žuvusių žmonių būtų kuo mažiau. Ši vasara yra atsipalaidavimo vasara. Turime baisų rezultatą.
– Ar vairuotojai yra per daug atsipalaidavę?
– D.K.: Atrodo, kad taip. Net patyrę vairuotojai peržengia ribas. O jaunų žmonių ruošimo sistemoje yra didžiulis paradoksas. Aš, būdamas visiškai žalias, galėčiau perskaityti kelių eismo taisyklių knygutę ir eiti į „Regitrą“ laikyti teorijos egzamino. O profesionalūs krovininių autobusų vairuotojai, kurie turi ilgametę patirtį, savarankiškai pasiruošti negali. Turiu priekaištų ir kitiems „Regitros“ reikalavimams, nes egzamino metu kartais perspaudžiama. Dabartinė sistema jauniems vairuotojams sukurta taip, kad egzaminas būtų laikomas saugiame eisme. Dalis instruktorių įdeda daug darbo ir ruošia ne tik egzaminui, bet ir saugiam eismui. Tačiau kai kuriems svarbesni reitingai, kuriuos galima užsidirbti išmokius iš pirmo karto išlaikyti egzaminą. Taip pat ne kartą sakiau, kad matau didelę problemą, kai nepatyręs vairuotojas mokosi vairuoti ar egzaminą laiko automobiliu su priekiniais varančiaisiais ratais, o tuomet tėtis ar senelis nuperka jam automobilį su galiniais varančiaisiais ratais. Patyrusiam vairuotojui visiškai nesvarbu, ką jis vairuos, bet nepatyrusiam vairuotojui, ypač kai po variklio gaubtu žviegia daug arklių, tai tampa problema. Azartą galima pagauti labai greitai.
– Artūrai, ar jauni vairuotojai mokosi testų atsakymus, ar saugaus eismo taisykles?
– A.P.: Nežinau, ko jie mokosi, bet tikrai ne kelių eismo taisyklių ar vairavimo. Kai kuriose visuomenėse įmanoma leisti būsimiems vairuotojams pasiruošti savarankiškai, tačiau turėtų būti sudaryta mokymosi sistema, vadovėliai ar literatūra. Per daugiau nei 30 nepriklausomybės metų nebuvo sukurtas nė vienas B vairavimo kategorijos vadovėlis. Mes leidžiame žmonėms ruoštis savarankiškai, o jie klausia, iš ko ruoštis. Jie neturi žalio supratimo apie tai, kas vyksta. Kartais pasižiūriu, kaip būsimi vairuotojai bendrauja socialiniuose tinkluose, dalinasi patirtimi ar baimėmis. Natūraliai nuskamba klausimas, ar ruošiantis teorijos egzaminui reikėtų skaityti kelių eismo taisykles. Žmogus to klausia rimtu veidu ir gauna rimtus atsakymus, kad neverta, pakanka spręsti testus. Tuomet mes stebimės, kad vairuotojas privažiuoja prie sankryžos ir neturi žalio supratimo, kieno yra pirmumas. Jis turi išlaikytą teorijos egzaminą, valstybė pripažino jį kaip žinantį kelių eismo taisykles, tačiau žinių yra nulis.
– Ar po tokių avarijų mokiniai atkreipia dėmesį ir reaguoja į tai, kas įvyko?
– A.P.: Stengiuosi aptarti įvykius ir įprastai didesnė dalis mokinių būna apie juos girdėję. Tačiau reakcijos yra atsitraukusios. Stengiuosi įtraukti mokinius, aptarti aplinkybes ir galimas klaidas, ko pasigendu viešojoje erdvėje. Avarijos žurnalistų aprašytos buvo tik pradiniame etape, kai tyrimas tik prasideda, o galutinės priežastys neišaiškintos. Po tokių įvykių, kai baigiasi tyrimas ir nustatoma tikroji priežastis, reikia išsamiai išanalizuoti, kaip tai įvyko, ką buvo galima padaryti kitaip, kokios klaidos buvo padarytos ir pateikti pavyzdžius.
– Eduardai, ar dviratininkams dabar yra saugu?
– E.K.: Nenorėčiau kalbėti vien tik apie dviratininkus ar teigti, kad atsakomybė tenka tik eismo dalyviams. Pašnekovai kalba iš vairavimo instruktoriaus pozicijos ir vertina tai, kaip jiems pavyksta išmokyti žmones. Aš nesutinku, kad kalti tik žmonės. Pavyzdžiui, Nemenčinės plente buvo nužudyta pėsčioji, o dėl to akivaizdžiai kalta yra Vilniaus miesto savivaldybė, kuri nesilaiko prieš 12 metų patvirtintų perėjų įrengimo taisyklių. Moteris ėjo per perėją ir ją nutrenkė automobilis. Problema tokia, kad nereguliuojamos perėjos ten neturėjo būti. Gatvė primena automagistralę, o perėja padaryta per tris eismo juostas. Viduryje yra viešojo transporto stotelė. Žmogus, išėjęs į gatvę, turi dairytis, kad žinotų, ar bus praleistas. Vairuotojai negali tikėtis, kad tokioje aplinkoje bus nereguliuojama pėsčiųjų perėja. Tuomet ir turime žuvusį žmogų. Apie tai reikia kalbėti.
Vilniaus miesto eismo saugumo komisija į posėdį nesirinko jau pusantrų metų, nors turėtų rinktis kas du mėnesius. Rašiau tris prašymus, teiravausi, kodėl situacija yra tokia beviltiška, bet negavau nė vieno atsakymo, nors esu komisijos narys. Kol ji veikė, nė vienas iš iškeltų klausimų nebuvo išspręstas.
Situacija tik blogėja. Turime daug patvirtintų taisyklių, kurios, mano manymu, yra neblogos, bet matome, kad jos nėra įgyvendinamos.
– Dariau, ar pastebite, kad pavojingų, eismo įvykį provokuojančių vietų yra daug?
– D.K.: Yra pavojingų ir pavojų keliančių vietų. Kaip pedagogas norėčiau sugrįžti prie bendravimo ir aiškinimo. Tiek kalbėdamas su pažengusiais, tiek su pradedančiaisiais vairuotojais klausiu, kokį atstumą nuvažiuoja vairuotojas, važiuojantis 50 km/val. greičiu? Nuo fizikos nepabėgsime. Viena sekundė kainuoja 14 metrų. Jei lenkiame, viena sekundė kainuoja 25 metrus. O kai susitinka du greičiai, tai vyksta dvigubai greičiau.
Dabar kažkas iš valdininkų susigriebė ir kartais taisyklės atnaujinamos, keblesnės vietos yra paaiškinamos, bet tai reikėtų sudėti į normalią mokomąją medžiagą. Paskutinė normali mokomoji medžiaga buvo išleista 2001 metais. Pagrindas yra išlikęs, bet pasikeitimų, be abejo, apstu. Pirminis darbas yra sunkus, bet keli pakeitimai ir papildymai būtų didžiulis indėlis ateities kartoms. Esu įsitikinęs, kad tai padėtų.
– Eduardai, iškėlėte daug svarbių problemų. Kokios yra jūsų mintys dėl vadovėlio?
– E.K.: Vadovėlis yra reikalingas ne vairuotojams, o tiems, kurie vadina save eismo saugumo ekspertais ir eismo organizatoriais. Esu kuravęs šią sritį. Geriausiu atveju, žmonės yra baigę logistiką, o užsiima eismo organizavimu. Konkretaus, atskiro mokslo išvis nėra. Nyderlanduose yra išleista 500 puslapių knyga apie eismo saugumą ir joks politikas ar eismo organizatorius, neskaitęs tos knygos, nedrįstų net kalbėti. O pas mus situacija tokia, kad žmonės kalba remdamiesi savo išsilavinimu ar vaizdo įrašu, kurį matė internete.
– Ar sakote, kad patiems mokytojams trūksta mokymo?
– E.K.: Negaliu to teigti, bet uždavęs klausimą, kokią literatūrą galėtume kartu pastudijuoti ir pasigilinti į temas, atsakymo niekada nesulaukiau. Pas mus nėra literatūros ar mokymo. Mokoma kelių projektavimo, o ne kelių eismo saugumo.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)
(be temos)