„Norėčiau daug ambicingesnės programos, (...) kad iš esmės būtų suformuoti Lietuvos produktyvumo kėlimo kompleksiniai įrankiai. (...) Turėtų būti ir subsidijos, leisiančios ne po truputį, o transformatyviai didinti produktyvumą. Kitos pažangios šalys (...) turi milijardines valstybės programas, skirtas robotizacijai ir automatizavimui. Turėtume tikrai tai daryti, nes viena didžiausių mūsų problemų ne pirmus metus yra produktyvumo atotrūkis nuo atlyginimų augimo. Norint uždaryti tą atsivėrusį plyšį vienkartinių saldainių nepakaks. Reikia subsidijų ir daug rimtesnių priemonių“, – interviu BNS sakė E. Čivilis.
Jo teigimu, Lietuvai privalu subsidijuoti investuotojus.
„Jeigu valstybės lygiu, Vyriausybėje nėra ambicijos ir lyderystės, negalime tikėtis, kad žemesniuose lygmenyse įmonės turės daug energijos ir aspiracijų“, – pridūrė „Investuok Lietuvoje“ vadovas.
Investicijų skatinimo agentūra antradienį paskelbė, jog pirmąjį metų pusmetį patvirtintos Lietuvos ir užsienio kapitalo tiesioginės investicijos šalyje siekė apie 700 mln. eurų, iš kurių 510,4 mln. eurų – į ilgalaikį turtą. Šios yra beveik dukart didesnės nei per visus 2025 metus (260 mln. eurų), kadangi pirmąkart „Investuok Lietuvoje“ įskaičiavo ir Lietuvos kapitalo projektus – jie sudaro 81 proc. visų investicijų į turtą.
„Vietos verslas rodo įspūdingus rezultatus savo investiciniais projektais ir siunčia labai gerą signalą visai Europai bei užsienio investuotojams. Vietinis verslas imasi lyderystės ir įrodo, kad mitai apie nesaugumą, pafrontės valstybės šešėlius yra visiškai neaktualūs. Lietuviški verslai yra ypač stiprūs kapitalo investiciniuose projektuose“, – pabrėžia E. Čivilis.
Jis taip pat atskleidė, kad šiemet bent kelios gynybos pramonės įmonės gavo vyriausybinės Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos palaiminimą vystyti veiklą Lietuvoje. Tarp jų yra ir ukrainiečių bendrovių.
– Prieš metus plačiai nuskambėjo žinia apie 16 kartų smukusias investicijas. Per visus praėjusius metus tiesioginių užsienio investicijų pritraukta 34 proc. mažiau, į ilgalaikį turtą investuota 44 proc. mažiau. Ką rodo šie metai?
– Visų pirma reikėtų pažiūrėti į europinį kontekstą, jau nekalbant apie pasaulį. Pagal investicijų pritraukimo statistiką ir tyrimus Europoje bendras (paskelbtų investicinių projektų skaičius pernai, palyginti su užpernai – BNS) kritimas siekė 7 procentus. Atrodo, gal ir ne toks didelis skaičius, bet tai pablogėjimas nuo blogiausių metų – per pastaruosius beveik 10 metų kritimas vien Europos regione siekia 24 procentus.
Dar blogiau, kad kritimo neišvengė nė viena didžioji ekonomika, o kritimai tuose sektoriuose, kur Lietuva istoriškai pritraukdavo daugiausiai investicijų. Pavyzdžiui, inžinerinėje pramonėje sukurtų darbo vietų skaičius krito 45 proc. Su konkurencingumo iššūkiais susiduria visas mūsų regionas, o mes nuo jo esame labai priklausomi, nes mūsų didieji kapitalo investuotojai visą laiką būdavo iš tokių šalių, kaip Vokietija.
Tačiau šie metai yra lūžio metai, kai Lietuvos investuotojai demonstruoja savo raumenis. Vietos verslas rodo įspūdingus rezultatus savo investiciniais projektais ir siunčia labai gerą signalą visai Europai bei užsienio investuotojams. Vietinis verslas imasi lyderystės ir įrodo, kad mitai apie nesaugumą, pafrontės valstybės šešėlius yra visiškai neaktualūs. Lietuviški verslai yra ypač stiprūs kapitalo investiciniuose projektuose.
Tačiau šie metai yra lūžio metai, kai Lietuvos investuotojai demonstruoja savo raumenis.
– Kokios tai vietinės įmonės, kurios šiemet plečia gamybą ir investuoja? Galite paminėti bent kelias įmones? Jeigu ne pavadinimus, tai sektorius?
– „Light Conversion“ lazerių gamybos plėtra, „FT Board“, „Vli Timber“, Vilniaus paukštynas, Vakarų laivų gamykla – kurios pasirašė stambių investicijų sutartis su ministerija ir įsipareigojo jas įgyvendinti. Čia tik dalis įmonių, kurios pasirašė stambių investicijų sutartis su ministerija ir įsipareigojo jas įgyvendinti. Dalies bendru sutarimu viešinti negalime, bet dar daug girdėjome planų iš spaudos, bet kol kas juos vertinu tiesiog kaip sveikintiną ambiciją – tai dar nėra sukonkretinti projektai.
Tačiau tai nereiškia, kad nevyksta organinis verslo augimas, nes smulkus ir vidutinis verslas taip pat demonstruoja plėtrą Lietuvoje.
– Ar tai galima sieti su ekonomikos padėtimi? Šiemet ekonomika sparčiai auga, bet artimiausiais metais prognozuojamas augimo lėtėjimas.
– Esu gyvai aplankęs daugiau nei šimtą lietuviškų įmonių ir šnekėjęs su jų savininkais, direktoriais ar akcininkais. Pastebėjau dvi dalis. Pirma, visi jaučia, kad taip, kaip iki šiol, sekančius penkerius metus konkuruoti nepavyks, todėl kad anksčiau verslai užimdavo lengvai pakeičiamą rolę, o dabar jie arba plečia savo produkto gamybos ir tiekimo dalį, tai yra prisiima daugiau visko ant savęs, arba gilina automatizacijos ir produktyvumo lygį, kad galėtų ir toliau konkurencingai gaminti savo komponentus ar produktus.
Antra, mūsų verslai yra tokie stiprūs, kad geba didinti savo apimtis kitų sąskaita. Istoriškai gal buvo mažesnių ambicijų, dabar jie išaugo iki tokio lygio, kad nebetelpa į vietinę rinką. Visi Lietuvoje besiplečiantys projektai orientuoti į užsienio rinkas.
– Norėčiau paklausti apie paskatų sistemą. Kovo pabaigoje su finansų bei ekonomikos ir inovacijų ministrais aptarėte galimybes iki 2035 metų paskirstyti 1 mlrd. eurų vertės subsidijų investuotojams pritraukti. Šios priemonės dar bus detalizuojamos, jas reikės pateikti Europos Komisijai. Ar jaučiate, ypač dabar, kai keičiasi politinė valdžia, politinį pritarimą ir valią pagaliau Lietuvoje subsidijuoti investuotojus? Juk tai daro aplinkinės šalys ir tai sunkina mūsų konkurencinę kovą.
– Tokių instrumentų turėjimas Lietuvai yra privalomas. Ne dėl to, kad norėtume neefektyviai panaudoti lėšas, bet visų pirma todėl, kad norime labai tikslingai jas nukreipti į tokius projektus, kurie sukurtų didžiausią ekonominę vertę Lietuvai.
Politinės valdžios pasikeitimo kol kas nematau kaip grėsmės, nes toks matymas ir sutarimas yra pakankamai platus ir jau įgijęs institucinį lygį, neapsiribojantis individualiais asmenimis. Labai tikiuosi, kad naujoji Vyriausybė, kuri deklaruoja skirsianti išskirtinai daug dėmesio konkurencingumui, prie šio klausimo grįš.
– Ekonomikos ir inovacijų ministerija siūlo pelno mokesčio lengvatą reinvestuojamam pelnui – investicijos į robotizaciją, automatizaciją, dirbtinį intelektą ir pan. būtų atskaitomos iš apmokestinamojo pelno dvigubu dydžiu. Kokioje stadijoje šis siūlymas ir kaip jį vertinate?
– Mano žiniomis, projektas jau pateiktas Seimui per Seimo narę, dabar jam bus priskirti komitetai ir prasidės svarstymas. Tai vertinu kaip labai pozityvų žingsnį, kuris vėluoja jau kokius ketverius ar penkerius metus – apie tai kalbėta labai seniai. Tai privaloma ir reikalinga, nes absoliučiai kiekvienas verslas pabrėžia interesą ir norą didinti savo produktyvumą.
Bet norėčiau daug ambicingesnės programos – ne tokios, kuri apsiriboja tik pelno mokesčio lengvata, bet kad iš esmės būtų suformuoti Lietuvos produktyvumo kėlimo kompleksiniai įrankiai. Pelno lengvata yra gerai, bet turėtų būti ir subsidijos, leisiančios ne po truputį, o transformatyviai didinti produktyvumą.
Kitos pažangios šalys, pavyzdžiui, Pietų Korėja, turi milijardines valstybės programas, skirtas robotizacijai ir automatizavimui. Mes turėtume tikrai tai daryti, nes viena didžiausių mūsų problemų ne pirmus metus yra produktyvumo atotrūkis nuo atlyginimų augimo. Norint uždaryti tą atsivėrusį plyšį, vienkartinių saldainių nepakaks. Reikia subsidijų ir daug rimtesnių priemonių.
– Jūsų manymu, ar valdžia mato tą problemą ir yra nusiteikusi ją spręsti?
– Ne, manau, kol kas tai nėra priimta kaip viena pagrindinių problemų, kurią reikėtų skubiai spręsti. Numeris vienas problema dabar yra demografija, bet po jos problema numeris du tikrai turėtų būti produktyvumas.
– Kas dar, be paminėtų priemonių – subsidijų ar lengvatų – gali padėti mažinti tą atotrūkį?
– Visada laikausi nuomonės: bottleneck is always at the top (liet. butelis visada siauriausias viršuje – BNS) – jeigu valstybės lygiu, Vyriausybėje nėra ambicijos ir lyderystės, negalime tikėtis, kad žemesniuose lygmenyse įmonės turės daug energijos ir aspiracijų. Tokias temas pirmiausia reikia pradėti aktyviai aptarinėti, kelti problematiką, kad susitartume, kad tai tikrai yra problema. Ir tada ieškoti sprendimų, kurie nebūtų epizodiniai.
Patirtis rodo, jog subsidijos gal ir yra greitas vaistas, bet jos turi daug komplikacijų – visada atsiras atvejų, kurie nuvils. Norisi, kad diskusijos ateitų ir dalinantis žiniomis. Yra daug įmonių, kurios jau dabar visiškai automatizuotos, reikia apie jas daugiau kalbėti, jas daugiau rodyti, įkvėpti kitus – tai jau turėtų didelį efektą.
– Pakalbėkime apie gynybos pramonę. Prezidentas gegužę sakė, kad Lietuva tampa vienu svarbiausių Europos gynybos pramonės centrų. Ar matote tai realiai?
– Matau tą ambiciją.
– Ambiciją tapti, bet ne kad jau tapo?
– Bet nuo to viskas tik prasideda. Lietuva turi tą ambiciją ir man tai labai patinka. Taip, mes toli gražu dar ne to lygio, kad galėtume tai faktais deklaruoti, bet ambicija tikrai yra. Žiūrint į antro pusmečio ir kitų metų projektų krepšelį turime gerą bendradarbiavimą su instituciniais partneriais, daug (gynybos pramonės – BNS) įmonių, kurios jau praėjo Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų koordinavimo komisijos patikrą ir gavo žalią šviesą vykdyti projektus.
– Ar galite pasakyti skaičių, kiek šiais metais tokių įmonių yra?
– Nenorėčiau vardinti net skaičių, nes po to prasidės ieškojimai ir spėliojimai. Labai dažnai užsienio investuotojai, kuriuos kviečiame, nori susipažinti su mūsų esama gynybos pramone, apie kurią daug girdėję. Pažiūrėti, kas galėtų būti jų tiekėjai ar partneriai. Pavyzdžiui, „Patria“ jau yra atsirinkusi ne vieną dešimtį potencialių tiekimo ir gamybos partnerių iš Lietuvos. Kitą savaitę (šią savaitę – BNS) turime dar vieno pasaulinio lygio gynybos žaidėjo vizitą. Jų pirminis tikslas net nėra iškart investuoti, bet išnaudoti mūsų įmonių gebėjimus ir įsitraukti jas į savo tiekimo grandines.
– Čia kažkokia pasaulinio dydžio gynybos įmonė, svarstanti čia įsikurti ar jau įsikūrusi?
– Dar svarstanti.
– Ką gamintų?
– Dažniausiai tų didelių įmonių produktų portfelis labai platus. Pradžioje jie nori susipažinti su mūsų gynybos pramone.
– Jonavos savivaldybės taryba birželį pakeitė sklypų paskirtį Kanados kapitalo įmonės „CanBalt Ventures“ projektui „Jonava Defence Hub“ – tokiai kaip ir privačiai laisvajai ekonominei zonai gynybos pramonei. Kaip vertinate tokį projektą?
– Yra daug planų, kurie dar nėra supakuoti į konkrečias pasirašytas sutartis, esu linkęs komentuoti tik jau pasirašytus projektus. Taip, tokie planai yra, ambicijos didelės ir tai džiugina, bet šioje stadijoje kalbėti apie konkrečias detales per anksti.
Tačiau noriu pabrėžti Kanados rinkos svarbą. Istoriškai Lietuva neturėjo su jais didelių ekonominių santykių, bet šiemet pradėjome labai aktyviai megzti partnerystes. Kanada, anksčiau buvusi labai priklausoma nuo JAV, dabar ieško galimybių diversifikuoti rinkas ir Europa jai yra lokacija numeris vienas. Lietuva labai gerai pataikė su savo gynybos pramonės pasiūlymu. Ministras, viceministrai buvo, mano komanda lankėsi. Kanadoje reikėtų daugiau investuoti, dabar yra proga, kai jie diversifikuojasi nuo JAV ir Europa yra numeris vienas lokacija, o Lietuva gali būti gana aukštai eilėje.
– Turite omenyje pritraukti Kanados investicijų ar skatinti Lietuvos eksportą?
– Mano interesas – pritraukti Kanados investuotojus, bet Lietuvos interesas turėtų būti tiek eksportas, tiek investicijos.
– Ekonomikos ir inovacijų ministras gegužę minėjo, kad vyksta paskutiniai žingsniai derybose dėl didelės Kanados gynybos pramonės investicijos. Ar kalbama apie Čekijos gynybos pramonės milžinės „Colt CZ Group“ netiesiogiai valdomą Kanados ginklų gamintoją „Colt Canada“, apie kurį skelbė BNS?
– Nenoriu spekuliuoti, nes kalbų yra labai daug. Jeigu jau sutarėme, kad gynybos pramonė yra mūsų prioritetas, natūralu, jog kalbamės su daugeliu kompanijų iš įvairių segmentų. Kai tik bus formalūs susitarimai ir jei tai bus vieša informacija, būtinai pranešime.
Mano interesas – kad tai įvyktų kuo greičiau, nes gynybos pramonė turi tam tikrą laiko langą, per kurį turime ją išvystyti. Neturime 10 ar 20 metų.
– Buvo žinia ir apie „Lockheed Martin“ filialą Lietuvoje. Ką jie čia veiks?
– Tai normalus kompanijos žingsnis norint dalyvauti vietiniuose konkursuose ir turėti juridinius susitarimus su galimais partneriais. Vertinu tai kaip įprastą ūkinę veiklą.
– Latvija su Ukraina birželį pasirašė susitarimą statyti bendrą dronų gamyklą Latgalėje. Ko trūksta Lietuvai, kad su ukrainiečiais, kurie dabar turi didžiausią patirtį, pasirašytume tokius susitarimus?
– Turime keletą ukrainietiškų projektų, kurie yra galutinėse derybų stadijose. Jie jau praėję Nacionalinio saugumo komisijos patikras. Kai tik bus sudėti parašai, informuosime. Lietuvos dronų gamintojai yra labai stiprūs – jų technologijos paremtos ne teorinėmis prezentacijomis, o realiu bendradarbiavimu su ukrainiečiais mūšio lauke. Lietuvos įmonių laimėti konkursai JAV tik įrodo, kokių technologijų mes turime. O ukrainiečiai yra labai pragmatiški partneriai – jie mato šią vertę.
– Projektams iš kokių dar šalių jau pritarė vyriausybinė strateginius sandorius tikrinanti komisija?
– Kadangi tai ir vadinasi saugumo komisija, negaliu eiti ir kažkaip atstovauti toms įmonėms, yra labai griežtos tvarkos ir veikimo būdas. Pasitikiu mūsų institucijomis, patikromis procedūromis. Turiu atitikti lūkesčius, o tie lūkesčiai yra neatskleidinėti informacijos.
– Pereikime prie finansinių technologijų (fintech). Kaip vertinate „Binance“ padalinio „Bifinity“, vieno didžiausių mokesčių mokėtojų Lietuvoje, pasitraukimą negavus kripto turto rinkų (MiCA) licencijos? Ką tai rodo apie mūsų reguliavimą, ar neperspaudžiame? Nepradėsime netekti fintech bendrovių, įskaitant ir brandžias?
– Patį sektorių ir jo sureguliavimą vertinu labai pozityviai. Kripto sektorius yra sulaukęs daug kritikos dėl pinigų plovimo ir kitų esminių problemų, su kuriomis kovoja visas pasaulis. Tikrai nesinorėtų, kad per mūsų sektorių būtų plaunami rusų oligarchų pinigai, kuris šiaip turi daug potencialo dėl savo technologinės realizacijos.
Kalbant apie šią konkrečią kompaniją – priminsiu, kad jie tokios pačios licencijos prašė Kipre, Italijoje, Latvijoje, Graikijoje ir niekur jos negavo. Galiausiai jie apskritai nutraukė veiklą ES. Tai patvirtina, kad priežastys, kodėl jie negavo licencijų Lietuvoje, yra labai ryškios ir įrodo, kad Lietuvos bankas neperžengė raudonos linijos įrodydamas, kad nors pinigai ir investicijos yra svarbu, turinys yra dar svarbiau.
– Kaip jūs paaiškintumėt kitos kripto bendrovės „Bybit“ sprendimą Lietuvoje įsteigti ir filialą, kuris užsiimtų tik rinkodaros veikla?
– Jeigu tokio dydžio įmonė pasirenka Lietuvą kaip savo rinkodaros lokaciją, vadinasi, Lietuva pripažįstama fintech centru. Įsivaizduokite, jūsų naujienų agentūra savo rinkodarą darytumėte iš Niujorko – tai tiesiog solidžiau atrodytų prieš visą pasaulį nei iš kažkokio periferinio krašto. Tai vertinu labai pozityviai, mūsų fintech iš tikrųjų stebina savo poveikiu, kadangi yra daug naujai ateinančių vardų, pavyzdžiui „Checkout“. Čia tik įrodymas, kad Lietuva yra fintech centras, su kuriuo nori tapatintis pasaulinio lygio žaidėjai.
– O kaip atrodo konkurencija su Latvija? Berods, esat pasakojęs, kad jie nuleidžia kartelę ir siekia pritraukti tas įmones, kurių mes atsisakome.
– Jie mus sportiškai verčia tobulėti, man patinka stebėti, kaip estai mus kopijuoja, bando mūsų teisėkūrą išsiaiškinti. Baltijos šalys visą laiką bėga paskui mus, bando kopijuoti, ypač Latvija. Latvijai fintech dabar yra strateginė kryptis ir jie labai daug komunikuoja, kad jų strategija augti ant mūsų sėkmės – būti tokiais pat gerais, tik šiek tiek pigesniais. Jie mano, kad jei įmonė jautresnė kaštams – nes pas mus atlyginimai kyla greitai – ji norės tada rinktis sekančią geriausią lokaciją ir tai būtų Latvija.
– „Commerzbank“ ir lenkų PKO atidarė atstovybes, bet ne filialus. Ko trūksta, kad Lietuva pritrauktų visaverčius filialus, kurie mestų iššūkį skandinavų bankams?
– Jie atsidaro ne oportunistiškai, o todėl, kad Lietuva tampa reikšminga užsienio rinkose ir jų klientai čia turi daug finansinių operacijų. „Commerzbank“, PKO daro rinkos analizę, mato poreikį verslams vykdyti finansines transakcijas ir čia atsidaro. Tai pirmas žingsnis
Nenoriu spekuliuoti, nes tai ne mano kompetencijos sritis, bet manau, jog filialams atidaryti svarbi ne tik tarptautinė prekyba, bet ir pakankamai didelė vietos rinka – žmonių skaičius, vartojimas, kas Lietuvoje auga. Manau, tik laiko klausimas, kada jie teiks ne tik verslo paslaugas, bet ir aptarnaus žmones. Mūsų kapitalo srautai pozityvūs – į Lietuvą įplaukia daugiau pinigų nei išeina, kas reiškia, jog esame visavertė ekonomikos žaidėja, o šie bankai atsirado tam, kad aptarnautų savo klientus, turinčius ryšių ir pinigų srautus su lietuviškais projektais.
– Kalbant apie tradicinę pramonę, Vokietijos „Aumovio“ paskelbė iki 2028 metų uždarysianti gamyklą Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje. Nors politikai ramino, kad tai susiję ne su Lietuva, o sunkia tokios pramonės padėtimi Europoje, asociacija „Investors‘ Forum“ įspėjo, kad tai rimtas pavojaus signalas Lietuvos konkurencingumui. Sutinkate ar visgi galite nuraminti, kad tai nėra didelė Lietuvos problema?
– Ši gamykla buvo labai netradicinė, tai elektros inžinerijos gamykla, viena įspūdingiausių vietų Lietuvoje turint omenyje, kokio lygio įranga naudojama, koks robotizacijos lygis. Lietuvą jie pasirinko kaip vietą ateities automobilių komponentų gamybai – autonominių automobilių. Deja, pati industrija nepasuko tuo keliu ir autonominiai automobiliai taip ir liko planuose. O perorientuoti pastatytą gamyklą, aukščiausio lygio mikrochirurginę operacinę, ją staiga atgal atsukti, kad tai būtų labai paprasta paslaugų teikimo vieta, nebesigauna.
Norisi, kad „Aumovio“ laikytųsi gerai, nes Vokietija yra mūsų pagrindinis kapitalo investuotojas. Jei jų ekonomika važiuoja žemyn, mes turime prisirišę prie jų gerą trosą, kuris mus gali nutempti. Todėl reikia ieškoti alternatyvių rinkų tokiems smūgiams sugerti, tokių kaip Kanada.
Vokietijos automobilių pramonei ir toliau nesiseka, „Volkswagen“ atleidžia 10 tūkstančių žmonių. Tai reiškia, kad visi tiekimo grandinės dalyviai, kurie gamina komponentus, taip pat labai tiesiogiai paliečiami.
– O „Investors Forum“ įspėjimus dėl konkurencingumo kaip vertinate?
– Lietuvos konkurencingumas išlieka viena opiausių problemų. Užsienio investuotojų poreikiai nesikeičia, pirmiausiai jiems reikia kvalifikuotos darbo jėgos ir talentų, kurie būtų ne tik išsilavinę, bet lankstūs įgydami papildomas žinias ir dirbti su technologijomis. EBPO sako, kad Lietuvos žmonės yra labai išsilavinę, bet neturi mokymosi visą gyvenimą kultūros, tai sukuria įgūdžių skyles, dėl kurių ateičiai nesame pasiruošę.
O investuotojų poreikiai labai stabilūs – talentai, tada nuspėjama reguliacinė aplinka, tada technologijos ir inovacijos, valstybės parama. Nėra tokio dalyko kaip mokesčiai šio sąrašo viršuje.
– Ar yra kitų kaip „Aumovo“ braškančių investuotojų, kuriems dabar reikia papildomo dėmesio, kad juos išlaikytume?
– Laimėjimas naujo investuotojo yra tik pradžia. Jų gebėjimas išlikti konkurencingiems ir augti – tai aftercare, investuotojų išlaikymo dalis. Mes savo naujame strateginiame laikotarpyje, kuris prasidėjo šiemet, išskirtinai daug dėmesio skiriame esamų įmonių išlaikymui, jų problemų sprendimams, augimui. Pavyzdžiui, parengiant kvalifikuotą darbo jėgą kartu su universitetais, kurie galėtų užtikrinti, kad ir toliau būtų reikalingo talento, kuris mokėtų dirbti su dirbtiniu intelektu, su automatizavimu ir panašiai.
Mes savo naujame strateginiame laikotarpyje, kuris prasidėjo šiemet, išskirtinai daug dėmesio skiriame esamų įmonių išlaikymui, jų problemų sprendimams, augimui.
– Dar apie „Aumovio“ – anksčiau sakėt, kad įmonės nekilnojamuoju turtu Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje domisi kelios bendrovės. Ar jau yra susitarimų?
– Kol kas ne, nes dabar įmonė pati sprendžia, kaip atrodys jų išėjimas. Jie paprašė laiko iki metų pabaigos – dar pusmetį dėlios savo vidinius planus ir apsisprendimus. O tie, kurie kreipiasi (dėl bendrovės gamybinių pastatų – BNS), yra statomi į eilę ir apie tai su bendrove kalbėsime greičiausiai kitų metų pradžioje.
– Dar apie duomenų centrus noriu paklausti. Dalyvavote specialioje darbo grupėje dėl jų plėtros, Lietuva labai orientuojasi į jų atėjimą. Teigiama, kad duomenų centrai turi potencialo tapti svarbia ekonomikos, energetikos sistemos dalimi, padės išnaudoti dirbtinį intelektą, investicijas pritrauks, stiprins konkurencingumą, integruos atsinaujinančių išteklių gamybą ir panašiai. Bet JAV pavyzdžiai rodo, kad tokie centrai reikalauja milžiniško elektros ir vandens kiekio, sukelia gyventojų nepasitenkinimą, nes skleidžia didelį triukšmą ir statomi kai kur šalia gyvenviečių.
– Man atrodo, žmonių nuomonė yra kritiška šito projekto įgyvendinimo sėkmei, o iš JAV atvejo mes tikrai labai daug galime pasimokyti. Pirmas klausimas, kokio dydžio tie duomenų centrai Lietuvoje galėtų atsirasti ir kokias technologijas naudotų. Pavyzdžiui, JAV duomenų centrus stato Teksase, kur ir taip yra gėlo vandens trūkumas, ir dar naudojant technologijas, kurios garina vandenį procesoriams aušinti. Darbo grupėje diskutavome, kad technologiškai negalime eiti tuo keliu ir daryti JAV klaidas. Pasirenkamos vietos neturėtų būti jautrios natūraliems ištekliams, tokiems kaip vanduo.
Pagrindinis argumentas (vystyti duomenų centrus – BNS) – mūsų viena didžiausių problemų tai yra tinklo balansavimas, mums sąmoningai reikia duomenų centrų, kad mes galėtume subalansuoti vėjo ir saulės jėgaines. Dabar elektros gamyba pas mus gerai vystosi, bet didžiausia bėda yra vartojimas, reikia didelių vartotojų.
Žiūrint ekonomiškai, turint tokios ypatingos svarbos infrastruktūrą, taptume daug svarbesni globaliems žaidėjams, nes visi supranta, kad tai yra duomenys, šių laikų auksas, kurį reikia saugoti. Esame labai suinteresuoti, kad duomenų centrai būtų Lietuvoje turbūt kokie penki, po 200–500 megavatus, bet čia klausimas energetikams.
Kalbant apie bendruomenes, manau, jog su „European Energy“ išmokome pamoką, kad visuomenei reikia pristatyti ir paaiškinti kur kas anksčiau nei yra jau kažkokie faktiniai darbai.
– Jiems vis tiek reikia didelių sklypų, bent pažiūrėjus į JAV, tai milžiniški kompleksai. Ar tiems penkiems centrams jų yra Lietuvoje?
– „Igničio“ įkurta antrinė įmonė nėra atsitiktinė, ten labai konkretūs ir dideli planai, dirbame pozicionuodami Lietuvą kaip kitą vietovę prie Šiaurės šalių, kur dabar vyksta duomenų centrų plėtra. Tačiau yra ir daug privačių sklypų, kuriuose išvystyta infrastruktūra ir kurie paruošti priimti tokias investicijas. Bet toks objektas neturėtų būti miesto centre ir ten, kur žmonėms keltų nepatogumų.
– Kiek užsienio kapitalo investicijų, valstybės indėlio reikės tokiems projektams?
– Duomenų centrai yra labai imlūs kapitalui, projektų vertės prasideda nuo 100 milijonų, galvojant apie centrus, kurie aptarnautų visą regioną, būtų įspūdingos sumos. Vien pradėtas statyti „Telia“ (duomenų centras Vilniaus rajone – BNS) yra apie 25 mln. eurų vertės ir jis tik vidinės įmonės reikmėms.
„Igničio“ tikslas yra aktyviai dalyvauti projektų vystyme, tačiau didžiąją nuosavybės dalį palikti tam savininkui, kuris ir naudosis (duomenų centrais – BNS).
– Ekonomikos ir inovacijų ministras yra minėjęs, kad buvo inventorizuota apie 100 sklypų Lietuvoje, tinkamų investuotojams. Ar šis sąrašas užbaigtas?
– Ruošiame duomenų bazę, kuri bus skirta investuotojams katalogo principu. Planuojame šią viešą svetainę, kur užsienio investuotojai galės greitai pasirinkti sklypą, paleisti iki metų pabaigos. Ten bus ne tik laisvi sklypai, bet ir vadinamieji brownfield – kažkada išvystytos pramoninės teritorijos ar pastatai, kurie apleisti. Važinėju po Lietuvos savivaldybes ir prašau merų susiinventorizuoti valstybinius sklypus, kur norėtų (kad įsikurtų investuotojai – BNS) arba kur kokia iš sovietinių laikų likusi karinė bazė ar panašiai – ką galėtume supakuoti ir pasiūlyti. Bendraujame su ESO ir „Litgrid“, kad tuose sklypuose iš anksto būtų aiškūs elektros įvadai, nes investuotojų lūkestis – nuo sprendimo priėmimo iki gamybos pradžios – užtrukti vos 15 mėnesių.
Savivaldybės visokių variantų turi. Ir tai (aktualu – BNS) net tik užsienio, bet ir vietos investuotojams.
Naujausi komentarai