Ūkininkas: be imigrantų bankrutuotume

Vaškų žemės ūkio bendrovei naujos darbo jėgos vietoje rasti nebepavyksta.

„Vietinės darbo jėgos nebėra. Buvo, bet didžioji dalis prasigėrė, išmirė ir čia nebevyksta joks atsinaujinimas“, – sakė Vaškų žemės ūkio bendrovės vadovas Gintaras Linkevičius.

Esą kaimo nykimas ypač aiškiai pasimatė prieš maždaug aštuonerius metus, kai, anot bendrovės vadovo, bedarbio pašalpos išmokė dalį žmonių nedirbti.

LNK stop kadras

„Tai valstybė juos padarė tinginiais ir toliau juos daro tinginiais“, – teigė G. Linkevičius.

Pasak jo, dalis vietinių įprato nedirbti, vadovaudamiesi paprastu išskaičiavimu.

„Teko nusižeminti, ne kartą kalbinau, o atsakymas buvo stipriai įžeidžiantis – kad jam neapsimoka pas mane dirbti, nes jis iš Darbo biržos gauna“, – pasakojo G. Linkevičius.

Buvo, bet didžioji dalis prasigėrė, išmirė ir čia nebevyksta joks atsinaujinimas.

„Iš Darbo biržos žmonės dirbti nenori, būkime atviri ir teisingi. Tie, kurie iš tikrųjų ieško darbo, nori sutrumpintų darbo valandų, kaip biuruose, nori kondicionierių“, – aiškino fermos vadovė Digna Petkinytė.

Bendrovėje likę vietiniai darbuotojai, pasak vadovų, yra patikimi, o 16 procentų visų darbuotojų sudaro imigrantai.

„Uzbekai, tadžikai, turkmėnai, baltarusiai, ukrainiečiai“, – vardijo G. Linkevičius.

Nors Užimtumo tarnyboje yra registruotų bedarbių iš to paties rajono, bendrovė dėl užsieniečių įdarbinimo sulaukia ir valdininkų priekaištų.

„Iš Darbo biržos klausia, kodėl savų žmonių neįdarbiname, gal čia ieškome pigesnės darbo jėgos. Ne, ji nėra pigesnė. Aš daug daugiau sumoku, gal tris kartus brangiau negu už vietinį“, – pabrėžė G. Linkevičius.

„Jie atvažiuoja, žino, kad reikia dirbti, ir dirba, mokosi. Jie motyvuoti, jie atvažiuoja dirbti“, – kalbėjo D. Petkinytė.

Karvių prižiūrėtojas Gafuras iš Tadžikistano Vaškuose gyvena darbdavio suteiktame bute.

„Internete pamačiau, kad yra darbas žemės ūkyje, susitvarkiau dokumentus, atvažiavau. Štai jau dveji metai“, – pasakojo karvių prižiūrėtojas Gafuras.

Dalį atlyginimo imigrantas siunčia šeimai, tačiau jam pavyksta ir sutaupyti. Per mėnesį jis uždirba iki pusantro tūkstančio eurų, o tėvynėje gaudavo gerokai mažiau.

„Maždaug 150–250 eurų“, – sakė Gafuras.

Dėl kultūrinio ar religinio diskomforto užsieniečiai, anot bendrovės vadovo, nesiskundžia.

„Yra gyvenamosios patalpos, jie gali pietauti, pietų metu pasirinkti, kada melstis. Taip jie ir daro, kadangi mes esame sutarę, kad nebūtų jokių kipšavimų, demonstravimų. Mes jiems netrukdysime tikėti“, – tvirtino G. Linkevičius.

Ukrainietis Oleksandras su šeima Vaškuose gyvena jau aštuonerius metus. Čia gimė ir jo sūnus.

„Uždirbu daugiau nei pusantro tūkstančio, priklausomai nuo to, kiek dienų dirbu“, – sakė Oleksandras.

Ukrainoje paskutinį kartą jis dirbo pienvežio vairuotoju, o uždirbdavo gerokai mažiau.

„250–300 eurų“, – teigė Oleksandras.

„1300 visi gauna, yra ir daugiau gaunančių“, – teigė G. Linkevičius.

Užimtumo tarnybos duomenimis, imigrantų įdarbinimas žemės ūkyje anksčiau nebuvo viena populiariausių užsieniečių įdarbinimo krypčių. Imigrantų šiame sektoriuje padaugėjo pastaraisiais metais, kai vis sunkiau rasti vietinių, norinčių dirbti nekvalifikuotą darbą.

„Manau, kad būčiau bankrutavęs, jei ne užsieniečiai. Mes juos pradėjome rinkti prieš aštuonerius metus, gal net anksčiau“, – tikino G. Linkevičius.

Dauguma Lietuvos žemės ūkyje dirbančių užsieniečių – trečiųjų šalių piliečiai. Naujausiais duomenimis, Lietuvos žemės ūkyje dirba beveik penki su puse tūkstančio užsieniečių, dauguma jų – iš Ukrainos.