Apie finansinę situaciją Lietuvoje ir Europoje, nuosmukius ir pakilimus bei artėjančių rinkimų aktualijas su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo „Artea“ banko ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.
– Ką manote apie Europos centrinio banko sprendimą? Ko galime tikėtis?
– Europos centrinio banko sprendimas yra nuobodus. Finansų rinkos kurį laiką buvo išskaičiavusios 25 bazinių punktų palūkanų didinimą. O pasidairius plačiau, kodėl reikia to Europos centrinio banko sprendimo, dramos netrūksta. Nesibaigia JAV ir Irano saga Persijos įlankoje. Situacija yra tokia klampi, kad sunku iš jos ištrūkti. Tai išties neramina tiek žaliavų, tiek finansų rinkas. Dirglumas yra itin didelis. Energetikos nešėjų kainos indeksai šauna į viršų. Nerimo prieš šaltąjį sezoną yra tikrai nemažai ir ta įkrova kalbant apie infliaciją yra tikrai paaštrinta. Objektyvu, kad Europos centrinis bankas, stebintis infliacijos procesus, imsis pinigų politikos griežtinimo ir kilstels palūkanų normas.
– Kokią įtaką 0,25 proc. turės žmonių paskoloms už būstą?
– Tarpbankinė rinka šį žingsnį numatė jau prieš kurį laiką, tad palūkanų normos buvo pakilusios anksčiau. Po metų bankų rinkos dalyviai tikisi dar griežtesnės palūkanų normų aplinkos. Natūralu, kad tai sunkina paskolų aptarnavimo naštą gyventojams ir įmonėms, ypač tiems, kurie turi su kintamomis palūkanų normomis susietas paskolas. Kol kas galime tik pasiguosti, kad palūkanos vis dar yra mažesnės nei 2023–2024 metais. Tada palūkanų normų kėlimo ir griežtinimo ciklas buvo gerokai aštresnis.
– Ar šiais metais dar galime tikėtis palūkanų augimo?
– Taip. Remiantis šiandienos finansų rinkos dalyvių vertinimais, yra 58 proc. tikimybė, kad gruodžio mėnesį Europos centrinis bankas darkart kilstels palūkanų normas. Šiandien finansų rinkos dalyviai situaciją vertina taip ir tas scenarijus įtikina. Priežasčių infliacijai išsikvėpti kol kas nelabai yra, o Europos centrinio banko nuogąstavimas dėl infliacinių procesų išliks ir toliau, netgi gali paaštrėti dar labiau.
Kol kas džiūgavome, kad energetikos krizės šerdis per ekonomiką eina šonu, o ne per patį centrą. Tai šiek tiek kliudo, bet nežlugdo ir negriauna ekonomikos. Tačiau džiugesys nėra baigtinis. Jei dirgikliai ir toliau išliks aktyvūs, natūralu, kad įsisuks nepalankūs antriniai infliaciniai procesai ir energetikos nešėjų kainų šokas įsigrauš į kitų prekių bei paslaugų infliaciją. Toks scenarijus gąsdina pinigų politikos formuotojus ir mus visus. Bus stengiamasi išvengti tokio infliacinio lipnumo griežtinant pinigų politikos aplinką.
– Šiandien buvo paskelbta, kad Donaldas Trumpas žada 5 tūkstančius JAV dolerių kiekvienam suaugusiam žmogui, jei respublikonai laimės vidurio rinkimus, kurie vyks lapkričio pradžioje. Kaip ekonomistai vertina tokius pažadus?
– Ekonomistų pečius tuoj sutrauks mėšlungis, reaguojant į D. Trumpo naujoves. Taip tiesiogiai motyvuoti balsuoti už tam tikrą politinę jėgą dar niekas nebandė. JAV buvo laikomos demokratijos lopšiu ir pavyzdžiu. Yra drebinami objektyvūs, visuotinai priimti pamatai. Situacija keičiasi radikaliai. Jokių pozityvių žinių nematyti.
– Lietuvoje artėja rinkimai. Ką politikai galėtų pažadėti, kad papirktų rinkėjus?
– Ekonomistai paprastai yra ilgalaikių distancijų bėgikai, kurie visada kalba priešingai. Nereikia gyventi rinkiminiais ciklais. Reikia strateginio mąstymo ir tvarumo ekonominėje politikoje, kad šalis galėtų vystytis darniai, tvariai, kad augimas nebūtų stumiamas ir traukiamas. Negerai, jei ekonomika pastimuliuojama, tada kyla bumas, po jo seka natūrali duobė ir tada vėl sušvirkščiami pinigai. Taip neturi būti, nes tai labai išdarko procesus ir bendrą ekonomikos inerciją. Nesinorėtų, kad mūsų politinės jėgos pasiduotų populistiniams užmojams. Lietuva turėtų siekti ilgalaikių ekonominės raidos tikslų. Rinkiminiai ciklai turi savo problematiką ir specifiką, bet kol kas neblogai sekėsi atsiremti į fiskalinės drausmės taisykles ir saugiklius, kuriuos esame susikalę po itin skaudžios patirties 2009 metais. Reikia stengtis neišsibalansuoti, nes mažoms ekonomikoms tai yra didžiausia grėsmė.
– Ar Lietuvai reikia trijų milijonų gyventojų?
– Kuo daugiau lietuvių, tuo smagiau, geriau ir tvirčiau. Tokio konkretaus tikslo nėra, bet norisi, kad išliktume kaip šalis. Norisi turėti valstybę, sistemą, kuri veikia, kuri turi ekonominę ir kultūrinę trauką. Žvelgiant atgal, mums neblogai sekėsi tobulinti situaciją. Turėti tikslą, kad mūsų bent jau nemažėtų, yra sveika ir prasminga.
Turėti tikslą, kad mūsų bent jau nemažėtų, yra sveika ir prasminga.
– Ar kai darote prognozes, politika dalyvauja modeliuose?
– Politika modeliuose nelabai dalyvauja, tačiau dalyvauja rizikų vertinimuose. Turime įsivertinti tiek geopolitinius, tiek politinius veiksnius.
– Kaip jūs matote artėjantį šildymo sezoną? Kaip žmonėms reikėtų ruoštis?
– Šildymo sezonas yra vienas svarbiausių klausimų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Europa šiam sezonui yra pasiruošusi labai prastai. Saugyklų užpildymo lygis yra žemiausias per penkiolika metų ir šiandien siekia tik 67 proc. Iki lapkričio 1 d. turime užpildyti bent 80 proc. visų dujų rezervuarų. Tai didina įtampą. Dėl Hormuzo konflikto stringa tiekimas ir kyla nerimas, kad pasiūlos gali nepakakti. Taip pat kyla dujų kainos. Su tokiomis aktualijomis Europa pasitinka šildymo sezoną.
Lietuvoje turime savų įtampų, nes mūsų šildymo sezonas priklauso ne tik nuo dujų, bet ir nuo biokuro. Ši vasara atokvėpio nedavė, nes po praeitos ilgos žiemos neliko jokių atsargų ir apsirūpinimas buvo pakankamai vangus. Įtampa biokuro rinkoje taip pat kaitino kainas. Jis yra 1,6 karto brangesnis nei pernai. Visa tai pasieks vartotoją ne tokiu mastu, kokiu kyla žaliavų kainos, bet šis šildymo sezonas gali būti penktadaliu brangesnis, nei pernykštis.
– Visada diskutuojame tik apie kainų augimą, bet kada kainos kris?
– Kai kainos krenta, būna ramu ir gera. Tokių epizodų Lietuvos istorijos retrospektyvoje yra buvę, bet kai kainos krenta, dažniausiai atsitinka kažkas, kas užgožia privalumus. Kita vertus, nėra taip, kad masiškai ir reikšmingai kristų kainos ir būtų galima pajusti tai tiesiogiai. Natūralu, kad kai kainos kyla, mums skauda, kišenės tuštėja ir nerimas auga.
– Paskutines dvi savaites matome vis daugiau pranešimų apie tai, kad palūkanos didėja ne tik gyventojams, bet ir valstybėms. Ar tai nėra krizės šauklys, kuris didins kainas ir valstybės nebegalės išlaidauti taip, kaip anksčiau?
– Tai yra stiprus faktorius ir viskas susiveda į infliaciją. Finansų rinkos nerimauja, kad infliacija užsiliks ir centriniai bankai bus priversti griežčiau reaguoti bei ilgesnį laiką išlaikyti aukštesnes palūkanų normas. Tai veikia visas palūkanų normas plačiu mastu, įskaitant ir Vyriausybių vertybinių popierių palūkanų normas. Europos šalys stebi aukščiausius obligacijų pajamingumus per dešimt metų.
Natūralu, kad infliacinis fonas sutampa su pakankamai godžiu valstybių skolinimusi iš išlaidavimu, nes Europos šalys ir JAV turi rimtą fiskalinės ekspansijos problemą. Tokia kombinacija siunčia signalus rinkoms, kurios, įvertinusios infliacinį foną, muša obligacijų kainas. Tuomet kyla pajamingumas ir brangsta skolos aptarnavimas.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)