Mokslininkai nustatė, kad šis reiškinys susijęs su junginiu 2-nonenalu – aldehidu, kuris susidaro odoje vykstant natūraliems senėjimo procesams. Tyrimai rodo, kad jo kiekis pradeda didėti maždaug nuo 40 metų, o ryškesnis kaupimasis pastebimas vyresniame amžiuje.
Dermatologų teigimu, senstant silpnėja odos antioksidacinė apsauga, keičiasi riebalų sudėtis, didėja oksidacinis stresas. Dėl šių veiksnių susidaro daugiau 2-nonenalo, kuris ir suteikia būdingą kvapą.
Svarbu pabrėžti, kad tai nėra higienos trūkumo pasekmė. Be to, kvapo intensyvumas priklauso nuo genetikos, gyvenimo būdo ir aplinkos veiksnių.
Kodėl patys dažnai nejaučiame šio kvapo? Specialistai aiškina, kad veikia uoslės adaptacija – smegenys pripranta prie nuolat juntamo kvapo ir jį „išfiltruoja“. Tai panašu į situaciją, kai nepastebime savo namų kvapo, bet lengvai užuodžiame kitų namų aromatą.
Dar viena ypatybė – 2-nonenalas sunkiai pasišalina, nes yra riebalinės kilmės junginys ir linkęs „prilipti“ prie odos bei audinių. Įprastas prausimasis jo visiškai nepašalina. Kai kurie ekspertai mini, kad antioksidantų turinčios priemonės ar taninų pagrindu pagaminti produktai gali padėti sumažinti kvapo išliekamumą, tačiau patikimų klinikinių tyrimų kol kas nedaug.
Mokslininkai taip pat tyrinėja augalinių ekstraktų – pavyzdžiui, baklažanų ar baltųjų pievagrybių – galimą poveikį oksidaciniam stresui, tačiau tai dar nėra patvirtintos priemonės.
Specialistai pabrėžia, kad šis kvapas – natūralus senstančios odos pokytis, kaip ir raukšlės ar sausumas. Kvapų suvokimas yra subjektyvus, todėl nereikėtų jo vertinti vien neigiamai.
Naujausi komentarai