Anot leidinio, žmogus, kuris geriausiai mąsto būdamas vienas ir po ilgo bendravimo jaučiasi išsekęs, nebūtinai stokoja asmeninės erdvės.
Gali būti, kad toje erdvėje jis atlieka kitokį darbą: pastebi daugiau užuominų, vertina platesnį kontekstą ir jam reikia daugiau laiko, kol visa tai virsta aiškia bei naudinga mintimi.
Tyrimai nepatvirtina idėjos, kad intravertai mąsto geriau nei ekstravertai.
„Tai, kas patvirtinta, yra kur kas įdomiau: žmonės skiriasi tuo, kiek stimulų jie nori gauti, kaip stipriai reaguoja į socialinius ir jutiminius dirgiklius ir kiek laiko jiems reikia atsigauti po buvimo aplinkoje, kurioje tenka vienu metu apdoroti didelį kiekį informacijos“, – teigiama straipsnyje.
Tyla nėra tas pats, kas tuštuma
Pastebima, kad šiuolaikinėje darbo aplinkoje dažnai vertinamas „matomas mąstymas“. Kitaip tariant, tas, kuris pirmas prabyla susitikime, gali atrodyti protingesnis už tą, kuris atsako vėliau.
Žmogus, kuris mielai dalyvauja dalykinių pažinčių vakarienėje, gali atrodyti labiau atsidavęs darbui nei tas, kuris išeina anksčiau.
Tas, kuris geba dalyvauti minčių šturme perpildytoje patalpoje, gali atrodyti labiau linkęs bendradarbiauti nei žmogus, kuriam po tokio susitikimo reikia valandos vienumoje, kad suvoktų, kas iš tikrųjų buvo pasakyta.
Leidinyje pabrėžiama, kad tai yra socialiniai, o ne visada kognityviniai ženklai. Psichologijoje introversija ir ekstraversija jau seniai laikomos skirtingais orientacijos į stimuliavimą, atlygį ir socialinę energiją būdais, o ne paprastais gebėjimų rodikliais.
Aiškinama, kad intravertas nebūtinai yra drovus, nerimastingas, asocialus ar nepasitikintis savimi. Jis tiesiog gali geriausiai jaustis aplinkoje, kurioje yra mažiau dirgiklių ir kur jo dėmesio nuolat neblaško išorinis triukšmas.
„Šis skirtumas yra svarbus, nes socialiai aktyvi erdvė – tai ne tik vieta, kurioje keičiamasi žodžiais. Tai informacinė aplinka. Joje gausu veido išraiškų, pertraukinėjimų, statuso signalų, intonacijos pokyčių, persidengiančių interesų, sprendimų dėl tinkamo momento pasisakyti, spaudimo nuolat reaguoti, taip pat būtinybės valdyti tai, kaip tave suvokia kiti“, – pažymima leidinyje.
Pabrėžiama, kad kai kuriems žmonėms tokia aplinka gali būti energijos šaltinis, o kitiems – pernelyg varginanti patirtis.
Viena aktualiausių tyrimų sričių yra ne pati intraversija, o jutiminio apdorojimo jautrumas. 1997 m. žurnale „Journal of Personality and Social Psychology“ paskelbtame straipsnyje Elaine Aron ir Arthuras Aronas jutiminio apdorojimo jautrumą apibūdino kaip bruožą, susijusį su didesniu dėmesiu niuansams, stipresnėmis reakcijomis į dirgiklius ir gilesniu jutiminės informacijos apdorojimu.
Populiariojoje kultūroje šis reiškinys dažnai vadinamas „labai jautria asmenybe“, tačiau mokslinė koncepcija yra tikslesnė nei ši etiketė.
Leidinyje aiškinama, kad tai nėra trapumas – tai jautrumas. Kai kurie žmonės, regis, suvokia daugiau, pastebi daugiau ir jiems reikia daugiau laiko arba ramybės, kad apdorotų tai, ką pastebėjo.
Šis bruožas susijęs su intraversija, bet nėra jai tapatus. Ne kiekvienas intravertas yra labai jautrus ir ne kiekvienas labai jautrus žmogus yra intravertas. Tačiau šių bruožų derinys padeda paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės gali išeiti iš visiškai įprasto socialinio renginio jausdamiesi taip, lyg būtų nubėgę kognityvinį maratoną.
Naujausi komentarai