Kodėl žmonės kartais juokaudami teigia esantys priklausomi nuo darbo, sporto ar apsipirkinėjimo, nors tikroji priklausomybė turi aiškius medicininius kriterijus? Kaip vystosi priklausomybė ir kokie ženklai rodo, kad žmogaus elgesys jau tampa pavojingas jam pačiam? Ar įmanoma ligą atpažinti ankstyvoje stadijoje ir sustabdyti jos progresavimą? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo Respublikinio priklausomybės ligų centro direktorė dr. Aušra Širvinskienė.
– Priklausomybė yra pripažįstama kaip liga. Kaip jūs galėtumėte ją išplėsti?
– Priklausomybė yra lėtinė liga, kaip ir kitos lėtinės ligos, su kuriomis susiduriame savo gyvenime – diabetas, astma ir kitos. Prieš dvejus metus mūsų užsakytas tyrimas parodė, kad kas ketvirtas žmogus galvoja, jog tai galbūt nėra liga, galbūt tai žmogaus valia ar charakteris. Bet ne, tai yra liga. Žmogus iš tiesų pabando tam tikras medžiagas arba įvaldo kokį nors elgesį savo noru. Bet ir tai yra diskusinis klausimas. Mus spaudžia aplinka, skatina nebūti balta varna, įtraukti dūmą arba pabandyti psichoaktyvių medžiagų. Taip nutinka, kai žmogus nori pritapti, ypač kai yra nepilnametis ir ieško savęs.
Garsus knygos apie priklausomybes autorius Gabor Maté sako, kad mes visi turime traumų, neišspręstų vidinių konfliktų ir ieškome pabėgimo, kuriuo tampa tam tikros medžiagos ar koks nors elgesys. Tai nėra daroma visiškai savo noru. Kai išsivysto priklausomybė, žmogus iš tiesų nevaldo situacijos. Smegenų srityse, kurios yra atsakingos už sprendimų priėmimą bei kontrolę, išsivysto pokyčiai ir žmogus tikrai tampa priklausomas.
Žmonės dažnai painioja įprotį su priklausomybe. Įprotis yra tai, ką mes galime kontroliuoti, pavyzdžiui, rytais ir vakarais valomės dantis. Jei to nepadarome, jaučiamės blogai, nes tai yra įprotis. Priklausomybė yra tada, kai nebegalime kontroliuoti įpročio ir atsiranda kompulsyvus potraukis.
Galime užduoti sau klausimą: ar yra kažkas, ką galiu kontroliuoti, bet jei manęs paprašytų nedaryti to mėnesį, man nepavyktų? Galime prasitestuoti ne tik dėl psichoaktyvių medžiagų. Bet šis klausimas yra apgaulingas, nes žmonės dažnai sako: aš galiu, bet nenoriu.
– Ar žmogus visada suvokia, kad turi priklausomybę? Kas ją pastebi pirmieji?
– Žmogus dažnai pats save meistriškai apgaudinėja, ypač jei yra išsivysčiusi priklausomybė. Dažniausiai tai pastebi ne pats žmogus, o jei pastebi, tai neigia. Iš savo pacientų girdime pačias įvairiausias istorijas apie tai, kad jie dar nėra tokie. Jei aplinka pradeda sakyti, kad galbūt to jau per daug, tai nėra gerai, trukdo mokslams, santykiams ar emocijoms, tai jau yra ženklas.
– Kuo skiriasi psichologinė ir fizinė priklausomybė?
– Jos žygiuoja kartu. Fizinę priklausomybę dažniausiai sukelia psichoaktyvios medžiagos, tokios kaip alkoholis, nikotinas, naujosios psichoaktyviosios medžiagos, migdomieji ar raminamieji. Staiga nutraukus jų vartojimą, atsiranda įvairūs nemalonūs fiziniai simptomai. Pacientai simptomus apibūdina skirtingai, bet jie labai panašūs į pikto gripo simptomus. Psichologinė priklausomybė dažniausiai pasireiškia tokia emocijų išraiška, kaip dirglumas, nerimas ar pyktis. Jei žmogus negali kas dešimt minučių pažiūrėti, kas vyksta socialiniuose tinkluose, jis ima jausti nerimą. Tai yra emocijų lygmuo, vadinamas psichologine priklausomybe. Elgesio priklausomybės, tokios kaip azartiniai lošimai ar vaizdo žaidimai, neturi fizinio priklausomybės aspekto, bet psichologinis poveikis yra didžiulis.
– Ar priklausomybės išsivystymui didesnę įtaką turi genetika, aplinka ar asmeniniai pasirinkimai?
– Manau, kad aplinka. Genetika turi įtakos, bet ji nėra reikšminga, nes priklausomybių genas, mano žiniomis, nėra atrastas. Genetiką išmanantys mokslininkai sako, kad jai didžiulių nuopelnų duoti nereikėtų. Daugiau įtakos daro aplinka – traumos, krizės, tėvų skyrybos vaikystėje ar bendraamžių įtaka. Žinoma, reikėtų prisiminti, kad negalime tyrinėti genetikos neatsiejant jos nuo aplinkos. Tai yra glaudžiai susiję dalykai. Vis dėlto mūsų pacientų istorijos akivaizdžiai rodo, kad traumuojanti aplinka skatina ieškoti pabėgimo. Mano minėtas autorius Gabor Maté sako, kad turėtume klausti ne kodėl žmonės vartoja alkoholį, o nuo ko jie bėga ir ką jiems skauda.
– Kodėl vieni žmonės pavartoja vieną kartą ir netampa priklausomais, o kiti atsiduria bedugnėje?
– Dauguma žmonių galvoja, kad jie yra tie, kuriems nieko nenutiks. Yra tekę girdėti istorijų apie tai, kaip žmogus vartojo ilgesnį laiką ir jam neišsivystė priklausomybė. Bet mes nežinom, kokie būsime mes. Visi žmonės, bandydami kažką vartoti, rizikuoja tapti priklausomais.
Tai lemia ir asmeninės žmogaus savybės. Mūsų kontrolės mechanizmai ir užsispyrimas išsivysto skirtingai. Vieni geba dirbti sunkius ir nuobodžius darbus, kitiems neužtenka kantrybės. Daugelis smulkių dalykų aplinkoje daro poveikį. Ar tai yra normalizuotas elgesys aplinkoje, ar lengva įsigyti medžiagą, ar ji padeda pabėgti nuo kažko baisesnio, ko žmogus nenori sau įvardinti? Visas šis kamuolys vieniems suponuoja greičiau išsivystančią priklausomybę, o kitiems – galimybę sustoti be didesnių pasekmių.
– Ar egzistuoja saugus vartojimas?
– Specialistai sako, kad yra mažiau žalingas ir labiau žalingas vartojimas, tačiau saugaus tikrai nėra. Alkoholis yra legali medžiaga, žmonės jį vartoja ir per šventes, ir protokoliniuose susitikimuose. Žmonės sako, kad svarbiausias yra saikas. Bet paskutiniai Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimai parodė, kad nėra saugaus alkoholio kiekio. Kartais pamirštame, kad tos medžiagos ne tik sukelia priklausomybę, bet ir turi kitų, toksinių savybių. Alkoholis yra susijęs su daugeliu onkologinių ligų. Specialistai vengia sakyti, kad kažkoks vartojimas yra saugus.
– Ar priklausomybės nuo technologijų, socialinių tinklų ir azartinių žaidimų sukelia tokius pačius pokyčius mūsų smegenyse, kaip alkoholis, rūkymas ar psichotropinės medžiagos?
– Taip, nes tai veikia tuos pačius smegenyse esančius centrus. Jei tampame priklausomi nuo azartinių lošimų, atsiras tie patys simptomai, kaip ir nuo psichoaktyvių medžiagų, išskyrus fizinę priklausomybę. Bet atsiras nerimas, dirglumas ir noras kartoti tą elgesį, nepaisant žalingų pasekmių. Didžiulio skirtumo nėra. Psichoaktyvios medžiagos per ilgą laiką palieka gilesnį įspaudą žmogaus gyvenime, organizme ar išvaizdoje. Žmonėms atrodo, kad vienos yra baisesnės nei kitos. Mes mėgstame sakyti, kad skirtumo nėra, tik kai kurios priklausomybės yra aprengtos gražesniais drabužiais. Bet po jais slypi tos pačios problemos, ta pati priklausomybė, su kuria reikia dirbti. Priklausomybė yra gydoma liga, kurią reikia gydyti.
– Ar priklausomybė yra visiškai pagydoma?
– Taip, kaip ir lėtinės ligos. Gali būti sėkminga remisija, kai liga sėkmingai sustabdoma ir žmogus visą gyvenimą pragyvena be jokio atkričio. Deja, atkritis yra būdingas 60-70 proc. besigydančių žmonių. Pagydoma tai ar ne – filosofinis klausimas. Aš sakau, kad tai yra gydoma liga, kurią reikia gydyti.
– Kokios yra dažniausios artimųjų daromos klaidos?
– Artimieji neša didžiulę priklausomybės naštą, netgi didesnę, nei pats priklausomas žmogus. Jie yra šalia ir nori padėti, bet tai yra labai sunku. Žmogus neigia problemą ir artimiesiems atsiranda beviltiškumo jausmas. Vienas iš patarimų yra nelikti vieniems, eiti pas specialistus ir su jais kalbėtis. Niekas nepatars geriau, nei jie. Vengiu formulių, nes kiekviena istorija yra skirtinga. Reikia įsiklausyti į tai, kas vyksta aplinkoje. Pagrindinis patarimas yra pasakyti savo artimam žmogui, kad jūs jį vertinate, mylite ir gerbiate, bet netoleruojate to konkretaus elgesio. Reikia atskirti žmogų ir elgesį. Turite jam pasakyti, kad padėsite kreiptis pagalbos, palaikysite jį, bet nepadėsite vartoti.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai