Sąmoningas pasirinkimas
Vienišumas – tai būsena, kai žmogus jaučiasi atstumtas, paliktas, kai buvimas vienam nėra jo pasirinkimas. Tai vidinis jausmas: iš tikrųjų nesu su kitu, nėra žmogaus, kuris mane pamatytų, išgirstų, suprastų ir atlieptų.
„Vienatvė gali būti kitokia. Ji gali būti sąmoningas pasirinkimas – laikas, kai atsitraukiame nuo išorinio triukšmo ne todėl, kad neturime kito pasirinkimo, o todėl, kad galbūt norime sugrįžti į save. Tokia vienatvė gali tapti vidine erdve, kurioje kas nors ima aiškėti, rimti, augti“, – pasakoja ji.
Iš išorės šios būsenos gali atrodyti panašiai – žmogus yra vienas, tačiau viduje jos išgyvenamos labai skirtingai. Vienatvėje galime būti vieni, bet vis tiek jausti ryšį su savo mintimis, kūnu, prisiminimais, gamta ir pasauliu.
Skirtingos būsenos
Pasak V. Ivanauskaitės, svarbu ne tik tai, ar žmogus yra vienas, bet ir tai, kaip jis yra vienas. Ar vienatvė tampa erdve pabūti su savimi, ar iškart virsta paliktumo, grėsmės ir tuštumos jausmu?
„Jeigu žmogus bet kokia kaina vengia būti vienas ir nuolat bėga į triukšmą, ekranus, susitikimus ar santykius, kartais tai būna ne gyvybingumo ženklas, o bandymas pabėgti nuo savęs“, – sako ji.
Iš išorės tai gali atrodyti kaip aktyvus gyvenimas, tačiau viduje žmogus gali jaustis vis labiau išsibarstęs – nebežinoti, ko nori, ką jaučia, ko ilgisi. Tyla ima atrodyti pavojinga, nes joje pasigirsta tai, ką dienos triukšmas užgožia.
„Kartais vienišumas visai neatrodo kaip vienišumas. Ne visi vieniši žmonės sėdi namuose tyloje. Kai kurie stovi kambario centre ir priverčia visus juoktis. Yra žmonių, kurie atrodo labai socialūs ir žavūs. Jie gali įeiti į kambarį ir padaryti įspūdį, būti įdomūs. Jie gali mokėti būti tarp kitų, bet nemokėti būti su savimi. Gali daug juokauti, flirtuoti, keisti kompanijas, kalbėti apie viską, tačiau prie nieko iš tikrųjų taip ir nepriartėti. Gilesnis ryšys kelia grėsmę: jei mane pamatys iš arčiau, gali nusivilti; jei sužinos, koks esu iš tikrųjų, gali atstumti“, – pasakoja psichologė.
Kartais ir už nuolatinio „man nepatinka“ slepiasi skausmingesnis jausmas – „aš pats sau nepatinku“.
Esminis paradoksas
V. Ivanauskaitė dalijasi psichoanalitiko Donaldo Winnicotto mintimi: „Džiaugsmas būti pasislėpusiam, bet katastrofa – nebūti surastam.“
„Man atrodo, kad ši mintis labai tiksliai nusako vieną esminių žmogaus paradoksų. Mums reikia privatumo, vidinės erdvės, teisės turėti savo paslaptis, savo pasaulį, ne iki galo prieinamą kitiems. Ne viskas mumyse turi būti išversta į žodžius, parodyta ar paviešinta“, – sako ji.
Tačiau kartu mums reikia būti atrastiems ir pamatytiems. Slėpynės yra žaidimas tik tada, kai yra viltis, kad kažkas ieškos ir suras. O kai niekas neieško, slėptuvė tampa apleistumu ir spąstais.
„Galbūt todėl vienišumas taip skauda ne tada, kai aplink nėra žmonių, o tada, kai atrodo, kad niekas mūsų nepastebi ten, kur mums labiausiai reikia būti pastebėtiems. „Nėra kas mane rastų ten, kur aš pats savęs kartais neberandu“, – teigia psichologė.
Girdėti save
„Kai nuolat esame tarp ekranų, žmonių, įspūdžių ir pareigų, mūsų vidinis gyvenimas nespėja mūsų pasivyti. Mes reaguojame, atsakome, priimame sprendimus, bet nebūtinai suprantame, kas su mumis vyksta. Vienatvėje gali pasidaryti aiškiau, ko norime, ko ilgimės, dėl ko pykstame. Ji gali padėti geriau atpažinti savo jausmus ir poreikius, o tas, kuris geriau girdi save, dažnai gali geriau girdėti ir kitą“, – sako ji.
Vis dėlto svarbu vienatvės nepagražinti. Ne kiekvienas atsiskyrimas yra gydantis. Kartais žmogus sako: „man tiesiog reikia pabūti vienam“, tačiau iš tikrųjų grimzta į izoliaciją, depresiją, gėdą ar nusivylimą. Sveika vienatvė po truputį grąžina į gyvenimą. Destruktyvi izoliacija jį siaurina.
„Vienatvės nereikėtų romantizuoti, bet nereikėtų ir jos gėdinti. Ją reikėtų suprasti. Mokytis būti vienam nereiškia staiga savaitgaliui išvažiuoti į mišką be telefono. Jei vienatvė kelia nerimą, pradėti reikėtų švelniai – ne nuo didelių tylos dozių, o nuo mažų, pakeliamų momentų: pvz., dešimties minučių be telefono, puodelio arbatos ir leidimo sau tiesiog nieko neveikti“, – pasakoja psichologė.
Labai svarbu savęs klausti ne „kodėl aš toks?“, o „kas manyje dabar vyksta?“. Pirmasis klausimas kaltina, o antrasis kviečia į santykį su savimi. Vienatvė tampa lengvesnė, kai ji turi formą – vaikščiojimą, muziką, skaitymą, gamtą ar maldą.
Kaip priimti?
Psichologės teigimu, pirmiausia verta pripažinti, kad tikrasis klausimas nėra, kaip niekada nesijausti vienišam. Galbūt tai neįmanoma. Vienišumas yra žmogiškosios patirties dalis – jis kartais ateina net tada, kai gyvenime, regis, viskas gerai.
„Antra, svarbu atskirti: ar aš iš tikrųjų noriu būti vienas, ar sakau, kad noriu būti vienas, nes bijau būti atstumtas? Kartais žmonės pasitraukia iš santykių ne todėl, kad jiems jų nereikia, o todėl, kad labai skauda norėti ir negauti“, – dalijasi ji.
Trečia, vienišumo nereikėtų slopinti, o verčiau jį išgirsti.
Ir galiausiai, kartais vienišumui reikia ne patarimų, o kito žmogaus – galbūt draugo, terapeuto, grupės ar bendruomenės. „Mes nesame sutverti gyventi visiškoje emocinėje izoliacijoje. Mums reikia kitų, tačiau mums taip pat reikia ir savęs“, – sako V. Ivanauskaitė.
Naujausi komentarai