„Peteris Nadasas iškeliavo anapilin“, – sakė viešųjų ryšių atstovė Anett Orosz (Anet Oros).
P. Nadaso „Facebook“ puslapyje paskelbtame įraše nurodoma, kad rašytojas mirė ankstų trečiadienio rytą savo namuose Gombosege, vakarų Vengrijoje.
Atsiskyręs, kandus gyvenimo komunizmo laikais kritikas, ne kartą įvardytas kaip pretendentas laimėti Nobelio literatūros premiją, ko gero, geriausiai žinomas dėl 2005 metais išleisto milžiniško, 1 200 puslapių kūrinio „Lygiagrečios istorijos“ („Párhuzamos történetek“).
Šią knygą jis rašė 18 metų. Kūrinyje, kuriame gausu siužetinių linijų ir veikėjų, veiksmas vyksta praėjusio amžiaus įvykių Vengrijoje fone.
Daugelis šalyje jį gyrė kaip drąsų ir eksperimentinį darbą, tačiau kitus atstūmė jo vulgarumas ir įprastinės pabaigos nebuvimas.
P. Nadasas kartą sakė, kad knygos struktūrą geriausiai apibūdina žodis „chaosas“.
„Geriau už tai parašyti negaliu“, – pridūrė jis.
2004 metais P. Nadasas išleido knygą „Sava mirtis“ (Saját halál) – pasakojimą apie jį ištikusį vos mirtimi nesibaigusį širdies smūgį. Jam buvo konstatuota klinikinė mirtis, tačiau vėliau jis buvo reanimuotas.
„Man patinka gyventi, o ir kūnui patinka gyventi. Bet buvo gera ir mirti, tai buvo tokia rami būsena, tokia ramybė, kokios dar niekada nebuvau patyręs“, – vėliau interviu Vengrijos visuomeninei televizijai sakė jis.
„Pati patirtis vyksta pasaulyje už žodžių ribų“, – pridūrė jis, teigdamas, kad baiminosi, jog jo „šios patirties vertimas bus iškraipymas“.
„Didžiausias romanas“
1942 metais Budapešte žydų šeimoje gimęs P. Nadasas išgyveno žiaurią miesto apgultį Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.
Būdamas paaugliu P. Nadasas neteko abiejų tėvų – motina mirė nuo vėžio 1955 metais, o tėvas nusižudė 1958 metais, – ir jį užaugino teta.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje jis pradėjo dirbti fotografu moterų žurnale, vėliau tapo žurnalistu, o galiausiai visą laiką nutarė skirti rašymui. 1967 metais jis išleido knygą „Biblija“ (A Biblia).
Aštuntajame dešimtmetyje pasirodė dar keli romanai, apsakymai ir trys pjesės, nukreiptos prieš tuometinę komunistų valdžią.
Laisvai vokiškai kalbėjęs P. Nadasas pelnė daugybę apdovanojimų, įskaitant Leipcigo knygų mugės didįjį prizą ir Austrijos valstybinę Europos literatūros premiją.
2003 metais jam buvo įteikta Franzo Kafkos (Franco Kafkos) premija, o po trejų metų jis buvo išrinktas į Berlyno menų akademiją.
Velionė amerikiečių rašytoja Susan Sontag (Siuzan Sontag), viena pirmųjų ir garsiausių P. Nadaso gerbėjų, vieną iš jo kūrinių „Atsiminimų knyga“ (Emlékiratok könyve) apibūdino kaip „didžiausią mūsų laikais parašytą romaną ir vieną iš didžiųjų šimtmečio knygų“.
Romanas, kurį P. Nadasas rašė daugiau nei dešimtmetį, pirmą kartą buvo išleistas 1986 metais, o jo dėmesys detalėms ir sklandi proza pelnė palyginimus su prancūzų milžinu Marceliu Proustu (Marseliu Prustu).
„Norint skaityti (du žinomiausius jo kūrinius), reikia tokio gyvenimo būdo, kuris šiais laikais nyksta: atsisėsti, atsigulti prie knygos ir ilgai joje būti“, – sakė Vengrijos P. Nadaso kūrybos ekspertas Sandoras Bazsanyi (Šandoras Bažanis).
„Gyventi kukliai“
Pranešta, kad rašytojas, 1990 metais vedęs savo ilgametę draugę Magdą Salamon (Magdą Šalamon), neklausydavo radijo ir nežiūrėdavo televizoriaus, nors ir naršydavo internete, bei niekada neidavo į teatrą.
„Gyvenu kukliai ir neturiu noro daryti kitaip“, – yra sakęs jis.
Eseistika taip pat garsėjęs P. Nadasas praėjusiais metais paskelbė plačią šiuolaikinės visuomenės bei žmogaus troškimo valdyti ir kaupti kritiką.
„Literatūra yra asmeninis, o ne bendruomeninis ar nacionalinis reikalas, tačiau jei niekas jos nepuoselės, gyventojai tikrai sukvailės“, – šią vasarą Vengrijos literatūros interneto svetainei „Litera“ sakė jis.
Jis taip pat kritikavo buvusį premjerą nacionalistą Viktorą Orbaną. 2022 metais duotame interviu naujienų svetainei „444“ Vengriją jam vadovaujant jis apibūdino kaip autokratiją.
V. Orbanas premjero pareigas ėjo 16 metų iš eilės, kol jo partija šiais metais pralaimėjo rinkimus.
Naujausi komentarai