Tikra ar fantazija?
41-ų J. Arday’aus gyvenimo istorija galėjo pasirodyti pernelyg pasakiška, kad būtų tikra. Reikšminga dalimi ir buvo netikra, tačiau jo aplinka nepanoro ar negebėjo kritiškai vertinti jai pateikiamos informacijos, akademinei sistemai pristigo saugiklių, todėl nedideliam melui leido virsti dideliu.
Sudėtingo gyvenimo istorija aprašyta autobiografinėje knygoje „Great and Unfortunate Things“, jau išleistoje JAV ir šiomis dienomis turinčioje pasirodyti Jungtinėje Karalystėje (JK). Knygoje J. Arday’us pasakoja, kaip, įveikdamas sunkiausias kliūtis, virto pasauline garsenybe.
Dar prieš porą savaičių šis leidinys neabejotinai būtų tapęs bestseleriu, tačiau šiandien tokia perpektyva kelia abejonių. Kiek joje tiesos? Daugiau nei moksliniame darbe ir oficialioje biografijoje? Gal netikra viskas – taip pat ir tie 1,4 mln. svarų sterlingų, kuriuos kaip honorarą iš leidyklos jis sakė gavęs?
Imigrantų iš Ganos sūnus Jasonas Atta Kwei Arday’us sakė esąs gimęs 1985 m. Londone, užaugęs socialiniame būste. Tėvas dirbo virėju, motina – psichiatrijos slaugytoja. Paties teigimu, jam buvo diagnozuotas bendras raidos ir autizmo spektro sutrikimai. Tvirtino, kad iki vienuolikos negalėjęs kalbėti, o iki aštuoniolikos – skaityti ir rašyti.
Nepaisant to, J. Arday’us sugebėjo įstoti į universitetą. Paties teigimu, dėka mamos, kuri mokė jį pasitelkusi muziką, dainų tekstus, gestus, ir koledžo kuratoriaus Sandro Sandri, kuris padėjo jam mokytis raštingumo ir užregistruoti į daugiau praktinį kūno kultūros kursą koledže. Taip J. Arday’us galėjo likti švietimo sistemoje, kol pagerins rašymo įgūdžius. Tai, kad viename iškalbingame „Reddit“ paskelbtame interviu metu šalia apie savo neįtikėtiną kelią kalbančio J. Arday’aus sėdėjęs S. Sandri atrodo sutrikęs, tarsi būtų įtrauktas į melo kampaniją, auditorija atkreipė dėmesį tik kilus skandalui.
2008 m. įgijęs bakalauro laipsnį, J. Arday’us baigė švietimo ir pedagogikos magistrantūrą, įstojo į Liverpulio Johno Moore’o universitetą, ėmė rašyti darbus sociologinėmis temomis. „Turėjau sociologinę vaizduotę, bet ta prasme sociologas nebuvau“, – jį cituoja „Times“.
Tikėjo žodžiais
2015 m. J. Arday’ui buvo suteiktas daktaro laipsnis. 2018 m. jis pradėjo dėstyti Rohamptono universitete, 2019 m. tapo docentu Durhamo universitete, o 2021 m. – švietimo sociologijos profesoriumi Glazgo universitete.
2023 m. jį pakvietė Kembridžo universitetas – J. Arday’us tapo jauniausiu visų laikų juodaodžiu šios prestižinės įstaigos profesoriumi. Per pirmąjį pokalbį naujoje darbovietėje Švietimo katedros vadovė Hilary Cremin jį pavadino geriausiu pasaulyje savo srityje.
J. Arday’us tapo švietimo sociologijos, orientuotos į diskriminaciją, profesoriumi, nors iki tol jo mokslinių tyrimų kryptis buvo kūno kultūros pamokos.
Atrodo, niekas Kembridže tinkamai nepatikrino J. Arday’aus kvalifikacijos. Niekas netikrino ir jo sveikatos, sporto pasiekimų istorijos.
Žiniasklaida ir institucijos godžiai sugerdavo viską, ką jis sakydavo, nesvarbu, kaip neįtikėtinai tai skambėdavo. 2023 m. „The Independent“ ir „The Guardian“ J. Arday’ų išrinko viena įtakingiausių metų asmenybių; jis taip pat buvo pripažintas ketvirtu įtakingiausiu JK neįgaliuoju asmeniu.
Atrodo, niekas Kembridže tinkamai nepatikrino J. Arday’aus kvalifikacijos. Niekas netikrino ir jo sveikatos, sporto pasiekimų istorijos: ar tikrai jis kentėjo nuo epilepsijos (užpuolimo, per kurį buvo sunkiai sumuštas, padarinys), buvo sirgęs sėklidžių vėžiu (kitais duomenimis, turėjęs smegenų auglį), jaunystėje tris mėnesius buvo ištiktas komos, tačiau išlaikė stulbinamą ištvermę ir galėjo nepailsdamas bėgti maratonus.
Vėliau, kai žiniasklaida ir akademikai pradėjo reikalauti įrodymų (medicinos išrašų, policijos tyrimų ar liudininkų) šiems faktams pagrįsti, J. Arday’us interviu leidiniui „The Guardian“ pasakė: „Jei atvirai, maniau, kad jūs tiesiog manimi patikėsite. Kodėl turėčiau meluoti?“
Bandė aiškintis tiesą
Pernai rugsėjį žurnalo „Times Higher Education“ žurnalistas Jackas Grove’as bandė aiškintis tiesą apie J. Arday’ų, kuris, tinkamai nenurodydamas, savo darbe panaudojo ištisas teksto dalis iš 2009 m. tuomet dar studentės, dabar – jau pripažinimo sulaukusios Paulos Zwozdiak-Myers disertacijos. Žurnalistas sako tuomet radęs ir daugiau nukopijuotų ištraukų – ne tik iš JK, bet ir iš JAV, Australijoje, JAE dirbusių tyrėjų darbų. J. Grove’ui įtarimų kilo ir dėl jo sporto pasiekimų.
Nors pirmųjų ženklų žurnalistas sako sulaukęs dar 2018 m., kai iš Dave’o Harriso, Plimuto „Marjon“ universiteto profesoriaus emerito, gavo laišką, kuriame atsargiai suformuluota žinia: esama „netyčinio sutapimo“ viename J. Arday’aus straipsnyje. „D. Harrisas savo laiške nevartojo žodžio „plagiatas“, todėl neįvertinau šios užuominos svarbos“, – vėliau parašys D. Grove’as. Tik pernai birželį kitam profesoriui suabejojus dėl etikos reikalavimų laikymosi kituose straipsniuose, jis ėmęs domėtis ir kitais neatitikimais.
Tačiau, kai išsiuntė klausimus ir pačiam J. Arday’ui, žurnalistas sulaukė žinios iš policijos: profesorius kaltino jį priekabiavimu ir poveikiu psichikos sveikatai. 2026 m. vasarį policija įspėjo J. Grove’ą nekontaktuoti su J. Arday’umi.
Šiandien žurnalistas prisipažino: žurnalas nepublikavo jo tyrimo pabūgęs bylinėjimosi su J. Arday’umi. „Net jei būtume buvę teisūs – o aš laikausi savo atlikto tyrimo išvadų – tai būtų kainavę milžiniškas, pražūtingas sumas. Vietoj to laukiau, kol bus baigtos universiteto procedūros dėl akademinio nesąžiningumo, tikėdamasis, kad valstybės finansuojamos institucijos laikysis savo taisyklių ir laiku, sąžiningai ir skaidriai ištirs pareikštus įtarimus“, – rašo J. Grove’as.
Demaskuojantys įrodymai
Tačiau vieną dieną pasakos siužetas pasisuko dramatiška linkme.
D. Grove’o minėti tyrimai užtruko taip ilgai, kad abejonių dėl J. Arday’aus pasklido akademinėje bendruomenėje.
Balandį J. Arday’us pats prabilo apie konservatyvius „aktyvistus“, kurie, jo manymu, taikosi į juodaodžius profesorius.
Rugpjūčio pradžioje filosofas Nathanas Cofnasas, buvęs Kembridžo tyrėjas, ypač besidomintis rasės ir intelekto ryšiu, paskelbė įrodymų, kad J. Arday’aus disertacija yra akivaizdus plagiatas.
Kai tapo akivaizdu, kad didžioji dalis J. Arday’aus legendos greičiausiai tėra būtent legenda, akademikas tapo jau nebe žavėjimosi, bet kritikos objektu. Didžiosios Britanijos žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, pasirodė jo pasakojimą neigiančių publikacijų.
Rugpjūčio 5 d. J. Arday’us atsistatydino iš pareigų Kembridže, tačiau tai nesustabdė dėmesio srauto.
Žurnalistai atskleidė daugybę neatitikimų tarp realybės ir jo pasakojimo. J. Arday’us melavo, kad dėstė kaip kviestinis profesorius Ohajo valstijos universitete, kad, jį paskyrus profesoriumi, į tėvų namus buvo atsiųsta kiaulės galva – kaip grasinimas.
Į kaltinimus plagiatu J. Arday’us atsakė teisindamasis, esą dėl autizmo jo informacijos supratimo metodas labai stipriai rėmėsi mimikrija, kad teksto perėmimas jam buvęs natūralus mokymosi būdas, o kilusį skandalą vertino kaip perteklinį puolimą. „Mes kalbame apie akademinę bendruomenę. Aš nieko nenužudžiau. Manau, žiaurumas, kurį patyriau, ir mano vaizdavimas kaip kažkokio melagio ir fantazuotojo yra visiškai nepriimtinas“, – rugpjūčio 3 d. „Times“ citavo J. Arday’ų.
Iš pradžių Kembridžas užstojo J. Arday’ų, kaltinimus pavadino dalimi „bjaurios šmeižto kampanijos, kuria siekiama pakirsti jo patikimumą“. Teigta, kad Liverpulio Johno Moore’o universitetas, 2015 m. suteikęs J. Arday’ui daktaro laipsnį, jo darbe nerado plagiato apraiškų.
Tačiau rugpjūčio 5 d. Kembridžo universitetas paskelbė pradedantis vidinį tyrimą dėl J. Arday’aus akademinės kvalifikacijos ir vykstančių skundų dėl mokslinio nesąžiningumo.
Demaskuojančios žinios liejosi toliau. Britų žiniasklaida paskelbė: mokyklos lankymo ir pažangos įrašai paneigia J. Arday’aus pasakojimą. Jis iš tikrųjų turėjęs tam tikrų mokymosi sunkumų (disleksiją ir autizmo spektro požymių), tačiau dokumentai rodė, kad jis dalyvavo bendrose pamokose ir nebuvo beraštis.
Abejonėmis ūmai apaugo J. Arday’aus pasakojimas apie 2010 m. labdaros tikslais per 35 dienas nubėgtus 30 maratonų. Jis teigė, kad bėgimo metu patyrė epilepsijos priepuolį, jam įskilęs kojos kaulas, tačiau, nepaisydamas milžiniško skausmo, jis sugebėjo baigti iššūkį – nubėgti dar devynis maratonus. Ištvermė, įkvėpusi net patį Vimbldono čempioną Andy Murray’ų.
„The Guardian“ kalbinti gydytojai patvirtino: bėgti su mažu kaulo įskilimu teoriškai įmanoma, tačiau tai sukeltų sunkiai įsivaizduojamą fizinį skausmą. Žurnalistai nerado jokių oficialių medicininių ar renginio dokumentų, kurie patvirtintų ir šį J. Arday’aus pasakojimą.
Aplinkybių auka?
Dekonstruojant J. Arday’aus iškilimo istoriją, žiniasklaida atkreipė dėmesį, kad 2020 m. grupė Kembridžo studentų, reaguodami į „Black Lives Matter“ protestus JAV, pareikalavo, kad universitetas patikrintų savo priėmimo procedūras dėl išankstinių nusistatymų. Jie spaudė universitetą „dekolonizuoti“ ir keisti pačią įdarbinimo sistemą, pritraukti daugiau įvairių rasių dėstytojų. Iš tiesų, anot „Times“, visoje Didžiojoje Britanijoje iš 26 tūkst. profesorių juodaodžių yra tik 270.
Vėliau žiniasklaida ir kritikai susiejo J. Arday’aus paskyrimą su studentų akcija, klausdami, ar universiteto vadovybė nenuleido kartelės tam, kad skubiai pasamdytų juodaodį profesorių.
J. Arday’aus šalininkai ir dalis sociologų bendruomenės teigė priešingai. Jie pabrėžė, kad tai talentingas jaunas mokslininkas, o kilusi milžiniška kritikos ir tyrimų banga buvo sisteminis puolimas prieš juodaodį profesorių, bandžiusį įsitvirtinti elitinėje institucijoje.
Devynių narių atrankos komisijoje, kuri nusprendė, kad J. Arday’us yra tinkamiausias kandidatas į prestižinę sociologijos profesoriaus vietą, dominavo sociologijos ir pedagogikos atstovai, turintys aiškų palankumą Kritinei rasės teorijai. Komisijai pirmininkavo leiboristė lordė Sally Morgan – Londone išsilavinimą įgijusi pedagogė, prieš pereidama į politiką ketverius metus dirbusi vidurinės mokyklos mokytoja.
Oksfordo universiteto profesoriaus Oliverio Zimmerio teigimu, J. Arday’aus formalūs nuopelnai geriausiu atveju atitiko docento lygį. „Jo publikacijos moksliniuose žurnaluose primena politinius pamfletus, jo metodas – savistaba, jo pristatymo stilius – painus ir pasikartojantis, jo tekstai pilni gramatikos ir rašybos klaidų“, – teigia O. Zimmeris.
2005–2021 m. Oksforde modernios Europos istorijos profesorius skandalą vertina ne kaip vieno žmogaus istoriją, bet kaip liudijimą apie mokslo politizavimą. Dažniausiai tai pasireiškia silpnesniuose padaliniuose, sako JK elitinių universitetų vidinę sistemą pažįstantis profesorius. „Tai galioja daugeliui disciplinų, kurių pavadinime yra žodis „studijos“. Šiek tiek paaštrinant galima pasakyti: kas užsiima moterų ar lyčių studijomis, miesto ar postkolonijinėmis studijomis, tas labiau linkęs savo mokslo sritį susieti su radikalia politine misija, nei, tarkime, senovės istorijos tyrinėtojas, politologė ar konstitucinės teisės specialistė", – NZZ rašo O. Zimmeris.
Tam, kas priima šią teoriją, pasaulis praranda kompleksiškumą – bet kokia profesinė kritika, kokybės reikalavimai ar asmeninės nesėkmės iškart yra paiškinamos sisteminiu rasizmu.
J. Arday’aus atveju lemiama jis vadina Kritinę rasės teoriją, pagal kurią esą baltaodžių dominuojama Vakarų visuomenė persunkta sisteminio rasizmo. Anot O. Zimmerio, ši teorija yra labai populiari anglosaksų akademinių institucijų socialinių mokslų padaliniuose, o, pvz., gamtos ir inžinerijos moksluose ji vaidina antraeilį vaidmenį.
Istorikas griežtai kritikuoja tai, kad Kritinė rasės teorija leidžia asmeninę aukos ar diskriminacijos patirtį pateikti kaip objektyvų mokslinį tyrimą. J. Arday’us savo darbuose rėmėsi vadinamąja autoetnografija – t. y. savo paties, kaip juodaodžio vyro, išgyvenimų analizavimu. Anot O. Zimmerio, galiausiai ši teorija veikia kaip save išpildanti pranašystė. Tam, kas priima šią teoriją, pasaulis praranda kompleksiškumą – bet kokia profesinė kritika, kokybės reikalavimai ar asmeninės nesėkmės iškart yra paiškinamos sisteminiu rasizmu.
Nauja kaltinimų banga
Rugpjūčio 14-ąją konstatavus J. Arday’aus mirtį, prasidėjo nauja kaltinimų banga. Šįkart strėlės skriejo profesoriaus kritikų link.
Londono meras Sadiqas Khanas pareiškė, kad J. Arday’us tapo piktavališko viešo pažeminimo auka. J. Arday’aus šeima kalbėjo, kad nuo pat profesūros pradžios Kembridžo universitete jis nuolat patyrė nuolatinę šmeižto kampaniją.
Kaip rašo AFP-ELTA, JK premjeras Andy Burnhamas paragino visuomenę nedaryti skubotų išvadų. „Tai tragedija daugeliu atžvilgių, bet ypač tiems, kurie pažinojo Jasoną. Tai laikas apmąstymams... Apmąstymams, kaip viskas taip susiklostė“, – sakė jis. Kampanijos „Stand Up to Racism“ vienas iš organizatorių Weymanas Bennettas profesoriaus mirtį pavadino dešiniosios žiniasklaidos, politikų ir kraštutinių dešiniųjų „rasistinės raganų medžioklės rezultatu“. Kembridžo profesorius, Autizmo tyrimų centro direktorius Simonas Baronas-Cohenas BBC radijui pasakojo, kad mirties dienos rytą kalbėjosi su J. Arday’umi. „Jis nesugebėjo susitaikyti su darbo ir reputacijos praradimu ir jautė, kad nebegali toliau gyventi. Šiuos žodžius jis ištarė balso įrašuose“, – sakė S. Baronas-Cohenas.
Kembridžo universiteto kancleris lordas Chrisas Smithas taip pat apkaltino žiniasklaidą. „Tikiu, kad įmanoma vienu metu laikytis dviejų principų: tikėti akademinio sąžiningumo svarba ir, kai kyla kritika dėl plagijavimo, užtikrinti, kad ji būtų griežtai ištirta dėl bet kurio akademiko, kad ir kas jis būtų. Kartu – atsisakyti prisidėti prie rasistinio maitinimosi pamišimo dėl konkretaus akademiko“, – citavo jį BBC.
Pirmadienį Londone „Stand Up To Racism“ surengė masinį J. Arday’aus pagerbimo renginį. Dešimtys tūkstančių susirinkusių nešė plakatus, kaltinančius žiniasklaidą dėl jo mirties.
Apie 30 tūkst. asmenų, tarp jų – politikai, sportininkai, asmeniniai J. Arday’aus draugai, viešu laišku paragino Vyriausybę atlikti viešą tyrimą dėl žiniasklaidos esą vykdyto „negailestingo priekabiavimo“.
Kaltinimų banga neaplenkė ir N. Cofnaso. Filosofas pranešė, jog Belgijos Gento universitetas laikinai nušalino jį nuo tyrėjo pareigų, kol bus atliekamas preliminarus drausminis tyrimas: aiškinamasi, ar jo pasisakymai nepažeidė universiteto etikos kodekso.
Naujausi komentarai