Liko Europos kvartale
Praėjusiais metais Ch. Micheliui sukako 50 metų. Jis yra užmezgęs galingą tarptautinių ryšių tinklą ir turi dešimtmečius kauptos politinės patirties, todėl faktas, kad, baigęs politinę veiklą, įsteigė konsultacijų bendrovę, nekelia nuostabos. Charles’io Michelio biuras (angl. Charles Michel Office, CMO) yra konsultacijų bendrovė, daugiausia teikianti teisines ir politines konsultacijas, taip pat arbitražo ir privačios diplomatijos paslaugas. Ch. Michelis taip pat dėsto – yra kviestinis profesorius Europos koledže (angl. College of Europe) ir garbės profesorius Kinijos ir Europos tarptautinėje verslo mokykloje (angl. China Europe International Business School, CEIBS).
Įsikūręs Briuselio Europos kvartale esančiame biure, iš kurio atsiveria beveik tobulas vaizdas į EVT būstinę, Ch. Michelis puikiai prisimena penkerius metus trukusį vadovavimą šiai institucijai.
Jis daug metų veikė Belgijos politinėje arenoje, prie šalies vairo stojo užplūdus terorizmo bangai, vėliau pirmininkavo ES lyderių viršūnių susitikimams, bendravo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, JAV prezidentu Donaldu Trumpu ir buvusia Vokietijos kanclere Angela Merkel, vedė ES per pandemiją ir karo sugrįžimą į Europos žemyną.
Dabar Ch. Michelis iš šalies stebi savo įpėdinių kasdienybę. Tiesa, ne tik įpėdinių, bet ir buvusių kolegų: pro jo naujojo biuro langą puikiai matyti ir Europos Komisijos (EK) būstinė, įsikūrusi Berlaymont pastate. Būtent su EK pirmininke Ursula von der Leyen Ch. Michelį siejo įtempti santykiai – bent jau taip buvo kalbama politikos ir žiniasklaidos kuluaruose. Apie tai jis papasakojo atvirame interviu žurnalistui Leo Cendrowicziui.
„The Brussels Times“ žurnale ir portale publikuotame straipsnyje Ch. Michelis taip pat mini įvykius Artimuosiuose Rytuose, įtampą santykiuose su JAV ir, politikos veterano manymu, praleistas galimybes Europai elgtis ryžtingiau. „Turėtume bent jau stengtis nebūti vien stebėtojais“, – sako jis.
Ch. Michelis prisipažįsta, kad negali nustoti mintyse iš naujo analizuoti įvykių: „Kai matau, kas vyksta, vis klausiu savęs: ką šioje situacijoje daryčiau aš?“ Jis tvirtina, kad tai ne nostalgija, nes valdžios nepasiilgsta. Veikiau tai yra žmogaus, priimdavusio sprendimus, instinktas.
Pirmiausia – sūnus
Visą Ch. Michelio politinę karjerą lydėjo klausimas: kiek jis pasiekė savo jėgomis, o kiek paveldėjo?
Jo tėvas Louisas Michelis buvo viena ryškiausių Belgijos liberaliosios politikos figūrų – jis buvo užsienio reikalų ministras, EK ir Europos Parlamento (EP) narys. Pats Ch. Michelis vos aštuoniolikos buvo išrinktas provincijos tarybos nariu, 24 metų tapo jauniausiu regiono ministru Belgijos istorijoje, dvylika metų ėjo Vavro miesto mero pareigas, vėliau vadovavo savo partijai, o galiausiai – ir visai šaliai. Briuselio politiniuose sluoksniuose ilgą laiką Ch. Michelis buvo vadinamas tiesiog sūnumi.
Į klausimus apie nepotizmą jis nereaguoja jautriai. „Kai tavo tėvas ar motina dalyvauja politikoje, tai neišvengiamai daro tau įtaką, – pripažįsta Ch. Michelis. – Tačiau tai dar nereiškia, kad būtinai pasirinksi tą patį kelią.“
Vietoj to jis pabrėžia, kokia neįprasta buvo jo šeimos istorija. Tėvas augo neturtingoje šeimoje Pietų Belgijoje. Pats Ch. Michelis gimė Namure, užaugo Žoduanėje ir buvo pirmasis savo giminėje, įstojęs į universitetą. Jis studijavo Briuselio laisvajame universitete (pranc. Université Libre de Bruxelles, ULB), o pagal „Erasmus“ programą metus praleido Amsterdamo universitete.
Ch. Michelis tvirtina, kad iš pradžių svajojo visai ne apie politiką. Maždaug dvylikos buvo įsitikinęs, kad taps advokatu, tačiau į politiką jį atvedė kone atsitiktinumas. Vienas tėvo bičiulis, norėdamas parodyti palaikymą, įtraukė jo pavardę į kandidatų sąrašą ir Ch. Michelis buvo išrinktas kaip tėvo frankofoniškos liberalų partijos narys. Šiandien ši politinė jėga vadinasi centro dešiniąja Reformų judėjimo partija (pranc. Mouvement Réformateur, MR). „Buvau be galo susijaudinęs. Žinoma, politinės diskusijos man buvo pažįstamos dėl šeimos aplinkos“, – pasakoja Ch. Michelis. Taip vienos durys atvėrė kitas ir teisė galiausiai visiškai užleido vietą politikai.
Koks jis buvo vaikas? Anot Ch. Michelio, ne itin ekstravertiškas, tačiau labai ambicingas, mėgo sportą ir buvo iš tų vaikų, kurie labai nusimindavo, jei nepavykdavo laimėti rungtynių. Jis žaidė tenisą, užsiėmė lengvąja atletika ir jodinėjimu.
Iki 2014-ųjų spalio, kai būdamas 38-erių tapo jauniausiu Belgijos ministru pirmininku nuo 1841 m., Ch. Micheliui teko laimėti ne vieną politinę kovą. Viena svarbiausių – arši kova dėl partijos lyderio posto su ES politiniuose sluoksniuose gerai žinomu Didier Reyndersu.
Kamikadzės metai
Ch. Michelis teigia, kad jo vadovavimo stilių suformavo patirtis Belgijos politikoje. Dėl sudėtingos federacinės santvarkos ir kalbinių skirtumų Belgija dažnai vadinama kompromisų laboratorija. Ch. Michelis su tuo visiškai sutinka. „Reikia klausytis, – sako jis. – Iš tikrųjų klausytis. Ne tik paviršutiniškai. Pirmiausia reikia suprasti, kodėl žmogus nesutinka. Tik tada galima mėginti sukurti tai, kas leistų žmones suvienyti.“
2014 m. jo suformuota Vyriausybė iš karto buvo pakrikštyta Kamikadzės koalicija. Šis pavadinimas puikiai atspindėjo ir jos trapumą, ir visuotinį įsitikinimą, kad ji ilgai neišgyvens. Prancūzakalbis liberalas, neturintis daugumos tarp prancūzakalbės Belgijos rinkėjų, vadovavo koalicijai, kurioje dalyvavo ir flamandų nacionalistinė partija N-VA, dėmesį atkreipia Ch. Michelio politinį kelią aprašęs žurnalistas L. Cendrowiczius.
„Buvau visiškai įsitikinęs, kad tai, ką darome, yra būtina ir naudinga šaliai“, – tvirtino Ch. Michelis. Vyriausybės prioritetai buvo ekonominės reformos: pensinio amžiaus padidinimas iki 67 metų, darbo rinkos pertvarka ir mokesčių sistemos supaprastinimas.
Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) Ch. Michelio Vyriausybę gyrė. Opozicija buvo itin arši. Tačiau, kaip prisimena pats Ch. Michelis, kritikos mastas jo visiškai netrikdė. Dažnai savo pokalbyje su L. Cendrowicziumi Ch. Michelis kartojo frazę: „Aš buvau teisus, kai kiti klydo.“
Teroro išpuoliai Briuselyje
Niekas nebuvo numatęs to, kas įvyko 2016 m. kovo 22-osios rytą. 7 val. 58 min. Briuselio oro uoste sprogo dvi bombos. Praėjus kiek daugiau nei valandai, trečiasis sprogmuo detonavo Malbeko metro stotyje, esančioje pačioje ES institucijų kvartalo širdyje. Žuvo 32 žmonės, daugiau kaip 300 buvo sužeisti. Šiemet buvo minimos dešimtosios išpuolių metinės.
Šie sprogdinimai įvyko praėjus keturiems mėnesiams po 2015-ųjų lapkritį Paryžiuje surengtų teroro atakų. Jas įvykdžiusi grupuotė buvo glaudžiai susijusi su Briuselio Molenbeko rajonu, kuris tuo metu tapo Europos kovos su terorizmu nesėkmių simboliu.
Belgija išgyveno reputacinę katastrofą. Į šalį plūstelėjo tarptautinės žiniasklaidos atstovai, Molenbekas buvo vaizduojamas stereotipiškai, o Belgijos vardas tapo saugumo spragų sinonimu. Ch. Michelis nusprendė veikti aktyviai: rengė spaudos konferencijas, nuolat bendravo su žiniasklaida. „Žinojau, kad atkaklumu ir nuoseklia strategija galima pakeisti šį įvaizdį. Tiesą sakant, per kelis mėnesius mums pavyko pakeisti pasakojimą. Tai įvyko gana greitai“, – pasakoja jis.
Ch. Michelis taip pat didžiuojasi po išpuolių priimtais teisės aktais. „Šių teroristų tikslas buvo radikalizuoti visuomenę“, – politikos veterano nuomone, jiems nepavyko to padaryti. Ch. Michelis didžiuojasi, kaip Belgija krizės metu sugebėjo išsaugoti santykius su gausia musulmonų bendruomene ir išvengti gilaus visuomenės susiskaldymo, kuris galėjo kilti.
Vis dėlto 2018 m. pabaigoje jo Vyriausybė žlugo dėl nesutarimų migracijos klausimu. Vėliau vykusiuose rinkimuose jo partija pasirodė prastai, Ch. Michelio kadencija artėjo prie pabaigos, o ES buvo sprendžiama, kam atiteks aukščiausi Europos Bendrijos postai.
EVT, pandemija, Ukraina
Ch. Michelio kandidatūra eiti EVT pirmininko pareigas jau tada daug kam atrodė natūralus kitas žingsnis: buvęs ministras pirmininkas, išmokęs ieškoti kompromisų, laisvai kalbantis anglų, olandų ir prancūzų kalbomis, iš prigimties nuosaikus politikas. Simboliška, bet pirmasis šias pareigas ėjęs žmogus taip pat yra buvęs Belgijos premjeras Hermanas Van Rompuy.
EVT pirmininkauti Ch. Michelis pradėjo 2019 m. gruodį. Po kelių mėnesių pasaulį pakeitė pandemija. Dar po dvejų metų ES rytiniame pakraštyje prasidėjo plataus masto karas. Iki kadencijos pabaigos Ch. Michelis pirmininkavo daugybei neeilinių viršūnių susitikimų, koordinavo didžiausią sankcijų paketą Europos istorijoje, prižiūrėjo precedento neturintį bendrą ES skolinimąsi ir vadovavo sprendimui suteikti Ukrainai – tuo metu jau kariaujančiai valstybei – kandidatės į ES statusą.
Kalbėdamas apie pandemiją Ch. Michelis kategoriškas. Jo teigimu, būtent EVT atliko lemiamą vaidmenį siekiant bendro vakcinų pirkimo mechanizmo, nors tam iš pradžių buvo nemažas pasipriešinimas. „Kai EK kartu su kai kuriomis valstybėmis narėmis mažoje grupėje nusprendė kurti vakcinas neatsižvelgdama į visas 27 valstybes, man teko kovoti prieš tokį požiūrį. Niekada nepamiršiu, kad kelias dienas kovojau su EK ir kai kuriomis valstybėmis, nes jos nenorėjo bendro sprendimo. Tai buvo nepriimtina“, – tvirtina Ch. Michelis.
Tą patį, jo manymu, galima pasakyti ir apie Ukrainą. Likus metams iki 2022 m. vasario invazijos, jis lankėsi Donbase. Likus keliems mėnesiams iki karo pradžios, dalyvavo Krymo platformos susitikime – tai buvo solidarumo su Kyjivu ženklas, kurio daug kitų Europos lyderių vengė nenorėdami erzinti Maskvos. „Tuo metu daug Europos lyderių nenorėjo būti matomi kartu su Volodymyru Zelenskiu, nes siekė parodyti tam tikrą santūrumą santykiuose su Rusija. Aš padariau kitokį pasirinkimą. Dar kartą paaiškėjo, kad aš buvau teisus, o kai kurie kiti – ne“, – pareiškė Ch. Michelis.
Jis su pasitenkinimu prisimena įvykį, nutikusį likus dviem savaitėms iki sprendimo suteikti Ukrainai kandidatės statusą. Pasak jo, keli įtakingiausi Europos lyderiai privačiai jam sakė: „Charles’i, tu išprotėjai. Tai niekada neįvyks.“ Po dviejų savaičių sprendimas buvo priimtas.
Prancūzakalbis liberalas, neturintis daugumos tarp prancūzakalbės Belgijos rinkėjų, vadovavo koalicijai, kurioje dalyvavo ir flamandų nacionalistinė partija N-VA.
Kritika ir ginčai
Nepaisant pasiekimų, Ch. Michelis sulaukė ir nemažai kritikos. Jam priekaištauta, kad jis pernelyg mėgsta būti dėmesio centre, peržengia savo įgaliojimų ribas, pernelyg daug laiko praleidžia kelionėse ir per mažai ruošiasi EVT susitikimams. Paskutiniais savo kadencijos metais jis sukėlė dar vieną audrą, kai paskelbė, kad ketina kandidatuoti į EP 2024 m. birželio rinkimuose. Jeigu būtų laimėjęs mandatą, jam būtų tekę anksčiau laiko palikti EVT pirmininko pareigas, sukeliant institucinį neapibrėžtumą. Po kilusios kritikos Ch. Michelis savo planų atsisakė.
Jis visa tai laiko menkaverčiais trikdžiais. „Yra apkalbos, – teigia Ch. Michelis. – Ir yra esmė.“
Jis taip pat atmeta nuomonę, kad EVT pirmininko vaidmuo tėra koordinacinis, o ne politinės lyderystės: „Kai kurie norėtų EVT pirmininką paversti žmogumi, kurio vienintelė užduotis – išsiųsti laišką, kviečiantį lyderius į Briuselį. Aš šį vaidmenį suprantu kitaip.“ Ch. Michelio nuomone, pagal Lisabonos sutartį, EVT yra Europos vienybės sergėtoja, o vienybė neatsiranda savaime. „Norint ją išsaugoti reikia kovoti“, – neabejoja jis.
Pirmumo teisė
Interviu metu kalbėdamas apie savo politinį palikimą, Ch. Michelis nuolat siekia parodyti, kad istorija galiausiai patvirtino jo teisumą, nepaisant kritikos, kurios sulaukė eidamas pareigas.
Kalbėdamas apie Europos strateginę autonomiją – idėją, kurią jis propagavo gerokai anksčiau, nei ji tapo plačiai pripažinta, – Ch. Michelis sako, kad EK iš jo net šaipėsi, kai jis perspėjo, kad Europos ir JAV santykiai pasikeis. „Tuomet buvau puolamas, nes, neva neįmanoma įsivaizduoti kitokių santykių su Jungtinėmis Valstijomis. Šiandien jau matome, kad taip atsitiko“, – akcentuoja Ch. Michelis.
Kalbėdamas apie energetikos krizę, jis tvirtina, kad EK iššvaistė ištisus mėnesius, kol pateikė savo pasiūlymus, nes buvo pernelyg priklausoma nuo kai kurių valstybių narių interesų, užuot gynusi bendrą Europos interesą. Jis taip pat mini Mario Draghi parengtą išsamią Europos konkurencingumo ataskaitą, kurioje raginama imtis radikalių ekonominių reformų. Ch. Michelis primena, kad panašias idėjas jis pats bandė įtraukti į paskutines EVT išvadas: „Kai kurie ambasadoriai mane kritikavo. Praėjo beveik dveji metai, ir kas buvo teisus, o kas – klydo?“
Jis priduria, kad dauguma jo kritikų savo priekaištus reiškė tik privačiai: „Kai mane kritikavo, jie niekada neišdrįsdavo to pasakyti viešai. Bent jau dauguma jų.“ Trumpai patylėjęs, jis tęsia: „Tačiau šiandien jie yra priversti pripažinti, kad kalbant apie esmę aš buvau teisus.“
U. von der Leyen sofa
Ch. Michelio ir U. von der Leyen santykiai buvo viena labiausiai Briuselio politiniuose sluoksniuose aptarinėtų temų.
Abu jie buvo paskirti per tą patį EVT susitikimą 2019 m. liepą. Pirmuosiuose susitikimuose atrodė draugiški ir nusiteikę bendradarbiauti. 2020 m. pradžioje, Europai kovojant su COVID-19 pandemija, jie kartu rengdavo spaudos konferencijas. Tačiau santykiai netrukus pašlijo. Ypač po 2020 m. liepos viršūnių susitikimo, kuriame buvo sutarta dėl 750 mlrd. eurų pandemijos ekonomikos gaivinimo fondo.
Didžiausią atgarsį sukėlė vadinamasis Sofageito incidentas. 2021 m. balandį Ch. Michelis ir U. von der Leyen lankėsi Ankaroje, kur susitiko su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu. Vaizdo įraše matyti, kaip jie įvedami į salę, kurioje paruoštos tik dvi didelės reprezentacinės kėdės. Viena aiškiai skirta R. T. Erdoganui. Ch. Michelis greitai atsisėda į kitą. Sutrikusi U. von der Leyen akivaizdžiai sutrinka ir galiausiai prisėda ant šalia stovinčios sofos, tarsi būtų nustumta į šalį.
Kilusios diskusijos netrukus tapo kur kas platesnio institucinio konflikto simboliu, o ne vien ginču dėl protokolo.
Praėjus kelioms dienoms po incidento, EK pareigūnai skleidė versiją, esą Ch. Michelis sąmoningai pažemino U. von der Leyen. Vėliau pati EK pirmininkė pareiškė mananti, kad taip buvo pasielgta todėl, kad ji yra moteris. Prie diskusijos prisidėjo ir kiti. Buvęs Europos Parlamento narys Andrew Duffas pareiškė, kad šis, jo žodžiais, šiurpus reginys įrodė, kad EVT pirmininko pareigos apskritai yra nereikalingos ir jas turėtų perimti EK pirmininkas. EVT paaiškinimai, kad visa sėdėjimo tvarka buvo iš anksto suderinta pagal diplomatinį protokolą ir patvirtinta visų institucijų, buvo sutikti skeptiškai.
Ch. Michelio komentaras apie šią situaciją yra trumpas: „Protokolo buvo laikomasi nepriekaištingai.“ Jis pripažįsta, kad vaizdas visuomenei atrodė prastai, tačiau kaltę dėl kilusio skandalo jis priskiria EK.
„Visi žino ir matė, kaip EK nusprendė pasinaudoti šiuo incidentu tam, kad sustiprintų savo galią, padidintų savo institucinę įtaką ir įsitrauktų į sritis, kurios nepriklauso jos kompetencijai“, – teigia Ch. Michelis.
Jo manymu, tai buvo platesnio EK siekio plėsti savo įgaliojimus dalis. Buvęs EVT pirmininkas teigia, kad EK vis dažniau mėgina perimti tas politikos sritis, kurios pagal ES sutartis priklauso EVT. Tai esą apima gynybos politiką, išorės atstovavimą ir net Europos išorės veiksmų tarnybos (EEAS) veiklą. „Šiandien EK mėgina viską perimti į savo rankas. Tai neatitinka ES sutarčių“, – tvirtina Ch. Michelis.
Santykiams blogėjant, konfliktai tapo vis akivaizdesni. Kai ES vedė derybas su Jungtine Karalyste (JK) dėl santykių po „Brexito“, tiek Ch. Michelio biuras, tiek EK atskirai išsiuntė kvietimus tuomečiam JK ministrui pirmininkui Borisui Johnsonui. Šis institucinis chaosas buvo toks didelis, kad galiausiai atsistatydino Ch. Michelio kabineto vadovas.
Tuo metu Vokietijos leidiniai, tarp jų ir „Der Spiegel“, rašė, kad Ch. Michelis su U. von der Leyen įsivėlė į groteskišką kovą dėl valdžios. Ypač daug kritikos, anot jo, skyrė portalas „Politico“: „Deja, šiame Briuselio burbule veikia labai įtakinga žiniasklaidos priemonė – „Politico“. Ji sistemingai veikė kaip priemonė mano pozicijoms silpninti, naudodama apkalbas tam, kad mane pastatytų į gynybinę padėtį.“
Paklaustas apie bendrą jųdviejų santykių žlugimą, Ch. Michelis kalba kiek santūriau. Jis sako, kad nuo pat bendros kadencijos pradžios buvo beveik neįmanoma sukurti normalaus darbinio bendradarbiavimo. Jo siūlymą reguliariai susitikti gyvai ir koordinuoti tarptautinius klausimus, kad ES kalbėtų vienu balsu, U. von der Leyen, Ch. Michelio teigimu, nuolat atmesdavo.
„Turiu savo nuomonę apie jos asmenybę, – atsargiai sako jis, – tačiau šiandien nenoriu komentuoti asmeninių savybių.“ Trumpai nutilęs priduria: „Tačiau galiu pasakyti viena – per visą savo politinę karjerą niekada nesu susidūręs su tokiu sudėtingu bendradarbiavimu su kolega. Niekada. Tai nėra asmenybių konfliktas. Tai susiję su pačia Europos projekto esme.“
Vertindamas U. von der Leyen vadovavimą EK, Ch. Michelis nesirenka švelnių žodžių: „Valdymas yra itin autoritarinis. EK nariai šiandien nebeturi absoliučiai jokio vaidmens.“ Jo įsitikinimu, pagrindinė problema, kad EK pirmininkė neteisingai supranta savo pareigas. „Ji turėtų rūpintis bendrosios rinkos apsauga. Šioje srityje nepadaryta nieko. Ji turėtų dirbti su finansų rinkomis. Čia irgi nepadaryta nieko, – teigia Ch. Michelis. – Šiame lauke rezultatas yra nulinis, ir tai yra tragedija.“
Trumpam sustojęs jis priduria: „Esu griežtas. Esu negailestingas. Todėl, kad visa tai mačiau iš vidaus.“
Kai kurie norėtų EVT pirmininką paversti žmogumi, kurio vienintelė užduotis – išsiųsti laišką, kviečiantį lyderius į Briuselį. Aš šį vaidmenį suprantu kitaip.
Aukštyn kojomis
Ch. Michelis ne mažiau atvirai kalba ir apie svarbiausius šių dienų geopolitinius klausimus. Jo teigimu, D. Trumpas – ne atsitiktinė išimtis, o veikiau atspindi Amerikos visuomenėje vykstančius pokyčius, prasidėjusius dar iki jo valdymo ir besitęsiančius jam pasibaigus. „D. Trumpas – ne atsitiktinumas politinėje istorijoje. Jis yra simptomas. Tikriausiai jis spartina tam tikrus procesus Amerikos visuomenėje“, – svarsto Ch. Michelis.
Ankstesnioji Amerikos lyderių karta – jis konkrečiai mini buvusį prezidentą Joe Bideną – turėjo tai, ką Ch. Michelis vadina romantišku ryšiu su Europos integracija, kuris atitiko Jungtinių Valstijų interesus ir vertybes. Ta era baigėsi. „Senoji tvarka baigėsi. Reikės parašyti kažką naujo“, – sako jis. Kalbėdamas apie dabartinę JAV užsienio politiką, Ch. Michelis yra tiesmukas: karinė operacija Irane buvo surengta nepasitarus su Europos sąjungininkais, retorika dėl Grenlandijos, pozicija Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu sukelia panašių minčių. „Šiame kontekste nejaučiu jokios JAV pagarbos“, – sako jis.
Ch. Michelis tikina, kad būtų kitaip reagavęs į JAV sankcijas tokiems iškiliems Europos pareigūnams kaip buvęs EK narys Thierry Bretonas: „Man atrodo, kad tai silpnumo požymis. Jei šiandien būčiau ES vadovas, būčiau pasiūlęs į tai reaguoti.“ Jis priduria: „Jeigu nereaguojame, vadinasi, priimame šį pažeminimą. Tuomet nereikėtų stebėtis, jeigu paskui bus dar vienas žingsnis.“
Kalbėdamas apie Belgiją, Ch. Michelis yra netikėtai optimistiškas. Jo nuomone, pasaulinis kontekstas verčia aiškiau suvokti padėtį: Belgija negali sau leisti vidinių susiskaldymų, kai išorinis spaudimas toks didelis. Jis palygina šalį su puodeliu kavos, į kurią jau įpilta ir įmaišyta pieno: „Paskui galite mėginti atskirti kavą nuo pieno. Tačiau tai neįmanoma.“
Pasibaigus politikos vakarėliui
Ch. Michelis šiandien atvirai didžiuojasi savo trimis vaikais: 22 metų sūnumi ir dešimties bei septynerių dukromis. Jo žmona Amélie Derbaudrenghien, kurią jis vedė 2021 m., yra Belgijos valstybės tarnautoja ir dabar dirba jo biure.
Ch. Michelis pasakoja turintis nuoširdžių draugų plačiame politiniame pasaulyje ir esąs A. Merkel gerbėjas: „Ji nepaprastai pagarbi, nepaprastai smalsi, siekianti suprasti įvairius požiūrius.“
Ar jis ilgisi valdžios? „Ne, – nedvejodamas atsako. – Nebejaučiu kasdienio spaudimo. Kai esi ministras pirmininkas, kai esi EVT pirmininkas – tokiomis priešiškomis aplinkybėmis, kai didelė dalis stebėtojų nori, kad tau nepasisektų, tas spaudimas yra milžiniškas. Tai, kad jo nebejaučiu, iš tiesų labai malonu.“
Vis dėlto Ch. Michelis negali atsisakyti stebėtojo vaidmens: jis stebi pasaulio įvykius, įsivaizduoja, ką pats būtų daręs kitaip. Kaip pats sako, nėra nusivylęs, bet šiek tiek nuliūdęs dėl praleistų galimybių. Ch. Michelio nuomone, ES turėtų stovėti prie taisyklėmis grindžiamos tarptautinės tvarkos valdymo pulto. Vietoj to ji lieka nuošalyje.
Iš savo naujojo biuro jis mato, kaip senajame valdžios teatre veiksmas vystosi toliau: kortežai sklandžiai pravažiuoja, durys užsidaro, sprendimai priimami.
Naujausi komentarai