Kancleris Friedrichas Merzas kalba apie didelę žalą, kurią patirtų ši vidurio rytuose esanti federalinė žemė, jei valdžią joje perimtų kraštutinės dešinės partija „Alternatyva Vokietijai" (AfD). AfD sėkmė Saksonijoje-Anhalte galėtų paveikti kiek vėliau balsuosiančių Meklenburgo-Pomeranijos ir Berlyno rinkėjus. Iki 2029 m. planuojamų eilinių nacionalinių rinkimų savus parlamentus rinks dar šešių žemių gyventojai. Kiekviena pergalė priartintų AfD pergalę ir nacionaliniu mastu.
Ar toks nerimas pagrįstas? Ar iš tiesų AfD sėkmę paaiškina tik ekonominė situacija, o jos rinkėjas – prastas pajamas gaunantis menkai išsilavinęs buvusios VDR gyventojas?
Atitverta ugniasiene
Pastarosiomis savaitėmis net ir už Vokietijos ribų daug dėmesio sulaukianti AfD – politinis fenomenas. Po euro krizės 2013 m. įkurta rinkos liberalizmą ir euroskepticizmą propagavusi AfD greitai pasuko dešinėn. 2015 m. prasidėjus pabėgėlių krizei, partija ėmė vis daugiau dėmesio skirti migracijos, islamo ir vidaus saugumo temoms, kritikavo kanclerės Angelos Merkel atvirų durų politiką. Rinkėjai akimirksniu sureagavo: 2017 m. per rinkimus surinkusi 12,6 proc. AfD pirmą kartą pateko į Bundestagą.
Stiprėjanti retorika, kurią Vokietijos Konstitucijos apsaugos tarnyba (BfV) vertino kaip priešišką užsieniečiams ir musulmonams, įsuko teisinių nemalonumų procesus. 2022 m. BfV įgijo teisę stebėti AfD, vėliau klasifikavo partiją federaliniu lygiu kaip įtariamą dešiniojo ekstremizmo atvejį. Tačiau tai netrukdo AfD. Pernai pirmalaikiuose Bundestago rinkimuose ji sutelkė 20,8 proc. rinkėjų ir tapo antrąja jėga federaliniame parlamente. Jei piliečiai linksta prie AfD, pagrindinės partijos laikosi „Brandmauer" – ugniasiene vadinamos politinės nuostatos, atsisakydamos sistemingo bendradarbiavimo su AfD, o viešos diskusijos dėl jos uždraudimo – vis aktyvesnės.
Vokietijos Konstitucija leidžia uždrausti partiją, jeigu ji siekia panaikinti ar pakenkti laisvai demokratinei santvarkai. Tokį sprendimą gali priimti tik federalinis Konstitucinis Teismas, procesą gali inicijuoti abeji nacionalinio parlamento rūmai arba federalinė Vyriausybė. Rugpjūtį daugiau kaip 1 tūkst. Vokietijos teisininkų paragino pradėti AfD uždraudimo procedūrą. Tačiau tokiam žingsniui pritaria anaiptol ne visi. Anot kritikų, uždraudus AfD, būtų padaryta žala demokratijai, o žlugus draudimo procedūrai AfD dar labiau sustiprėtų. Todėl esą geriausia kovoti su ja įprastais metodais – rinkimuose.
Rinkimų aritmetika
Rudeniniame rinkimų maratone – po Saksonijos-Anhalto, rinkimai laukia Meklenburgo-Žemutinės Pomeranijos ir Berlyno – AfD startuoja iš lyderio pozicijos.
Du dešimtmečius krikščionys demokratai (CDU) buvo stipriausia politinė jėga Saksonijoje-Anhalte. Nors 2021 m. prieš rinkimus AfD išpopuliarėjo, tuometis premjeras Reineris Haseloffas (CDU) sugebėjo išplėšti pergalę. Tačiau dabar, kai tarp partijų – solidus skirtumas (naujausiais duomenimis, už AfD balsuotų 40 proc., už CDU – 23 proc.), panašus proveržis vargiai įmanomas. CDU geriausiu atveju galėtų tikėtis antrosios vietos.
Paradoksas, tačiau vienvaldystės šioje žemėje siekiančios AfD perspektyvos priklauso nuo mažesniųjų partijų: kuo daugiau jų įveiks 5 proc. barjerą, tuo sunkiau AfD bus užsitikrinti daugumą.
Kliūtimi į sklandžią pergalę AfD gali tapti Žaliųjų partija. Nors ji rytinėje Vokietijoje nepopuliari, šios vasaros orai (Saksonijoje-Anhalte užfiksuotas visos Vokietijos karščio rekordas +42 °C), dramatiškai nusekusi Elbė, žievėgraužio nusiaubti eglynai aktualizavo jos keliamas temas. Viena naujausių ZDF užsakymu atliktų apklausų žaliesiems prognozuoja 6 proc. Dar viena AfD problema – socialdemokratai (SPD), nepaisant pesimistinių prognozių, galbūt surinksiantys 9 proc. balsų.
Jei AfD nepavyktų užsitikrinti absoliučios daugumos, labiausiai tikėtina AfD vadovaujamos mažumos Vyriausybės perspektyva. Tačiau jai būtų gyvybiškai svarbu užsitikrinti kraštutinės kairiosios Sahros Wagenknecht sąjungos (BSW) paramą, jei ši peržengtų 5 proc. barjerą (ZDF apklausoje – 3 proc.). Nors abi partijos yra priešinguose politinio spektro poliuose, skiriasi jų požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje ir socialinę politiką, jos turi ir sąlyčio taškų (pvz., migracijos ar karinės pagalbos Ukrainai klausimais, o rytinėse žemėse AfD yra kritiškiau nei Vokietijos vakaruose nusiteikusi ir narystės NATO atžvilgiu, taip priartėdama prie BSW pozicijos).
Išbandymas valdžia
Jei AfD pavyktų surinkti daugumą balsų, pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo kraštutinės dešiniosios partija Vokietijoje iš opozicinės virstų valdančiąja. Kartu tai – ir didžiulis išbandymas: AfD turėtų įrodyti, kad ji gali valdyti geriau nei nuolat kritikuotos senas tradicijas turinčios partijos.
Buvimas valdžioje iš partijos reikalauja visai kitokių gebėjimų ir atsakomybės. Dienos aktualijos gali priversti AfD koreguoti pažadus. Švelnindama jau ne retoriką, bet sprendimus, ji pasislinktų centro link (kaip kad nutiko su Italijos, Nyderlandų, Suomijos radikaliomis dešiniosiomis partijomis), ilgainiui susilpnintų CDU ir CSU pozicijas federaliniu lygiu.
Tačiau, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, pergalė Saksonijoje-Anhalte būtų sunki, kad ir kas ją švęstų.
Jei AfD žemėje bandytų įgyvendinti radikalias idėjas (pvz., masinę nelegaliai šalyje esančių migrantų deportaciją), tai pagreitintų teisinius procesus dėl partijos uždraudimo federaliniu lygiu. Bandymas švelninti sprendimus, tik pagilintų konfliktą tarp nuosaikesnio AfD sparno ir kompromisų nepripažįstančių rytinių žemių lyderių.
Net pačioje AfD kai kas abejoja, ar partijai dar nėra pernelyg anksti užsikrauti valdymo naštą, o menką politinę patirtį turintis pagrindinis jos žmogus Saksonijoje-Anhalte – Ulrichas Siegmundas – pakankamai subrendęs tapti premjeru.
Vietinis, kilęs iš Tangermiundės, ankstyvoje jaunystėje CDU priklausęs, nuo AfD į žemės parlamentą patekęs U. Siegmundas kadaise prekiavo oro gaivikliais. Pardavėjo talento jis neprarado iki šiol, tik dabar vietoj levandų kvapo odontologijos klinikoms siūlo AfD programą rinkėjams.
Iš pirmo žvilgsnio Ryaną Goslingą, Keną filme „Barbė“ vaidinusį aktorių, primenantis 36-erių vyras nuolat šypsosi, spaudžia visiems rankas, lengvai mezga pokalbius ir labiau primena nuomonės formuotoją nei rimtą politiką. Įspūdis pagrįstas: tiktoke jį seka 700 tūkst. žmonių – solidus skaičius, turint omenyje, kad Saksonijoje-Anhalte gyvena 2,12 mln.
Prie U. Siegmundo ilgam neprilimpa jokios dėmės. Paaiškėjus, kad jis dalyvavo garsiajame 2023 m. Potsdame vykusiame susitikime dėl galimos masinės migrantų deportacijos, jis neteko svarbių pareigų žemės parlamente, tačiau karjerai tai nepakenkė. Gerbėjų neatbaidė nei žinia apie jo aplinkoje esančius su ekstremistinėmis organizacijomis susijusius asmenis, nei šiemet kilęs skandalas dėl šeimos narių įdarbinimo partijos kolegų biuruose, nei pavasarį AfD pralaimėtas teismas dėl 2,5 mln. eurų baudos už per statytinį gautą paramą rinkimų plakatams.
U. Siegmundas sugebėjo pasinaudoti „Der Spiegel" sprendimu rugpjūčio 13 d. viršelyje pavadinti jį pavojingiausiu Vokietijos žmogumi: jau kitą dieną politikas šypsodamasis dalijo gerbėjams autografu išmargintus žurnalo numerius.
Nerimas dėl migrantų
Kad ir kiek surinktų balsų, naujajai Vyriausybei būtų nelengva: Saksonijos-Anhalto gyventojai tikisi kuo spartesnių permainų. Naujausiose apklausose rinkėjai daugiau svarbos nei anksčiau skyrė ekonomikai, tačiau didžiausius lūkesčius jie sieja su migracijos politikos pakeitimais.
Vokietijoje įregistruotų prieglobsčio prašymų skaičius yra gerokai sumažėjęs, tačiau migrantų integracija į visuomenę ir darbo rinką lieka viena didžiausių problemų. Vokietijos federalinės vyriausybės ir Federalinės kriminalinės policijos statistika rodo, kad ne Vokietijos piliečiai (apie 16 proc. visų šalies gyventojų) sudaro 35,5 proc. visų įtariamųjų (atmetus pažeidimą nelegaliai kertant sieną). Disproporcija ypač išryškėja smurtinių nusikaltimų kategorijoje, kur šie asmenys sudaro net 42,9 proc. įtariamųjų, o visuomenės saugumo jausmą papildomai slegia šalyje fiksuojamas išprievartavimų ir išpuolių naudojant peilius skaičiaus didėjimas.
Saksonijoje-Anhalte ne Vokietijos piliečiai sudaro 26,2 proc. visų nusikaltimais įtariamų asmenų. Jaunimo ir smurtinių nusikaltimų kategorijose užsieniečiai pasiekia maždaug trečdalį visų užregistruotų atvejų.
Kriminologai ir Vokietijos integracijos medijų tarnybos ekspertai pabrėžia, kad tokią statistiką nulemia ne etninė kilmė, o specifiniai demografiniai ir socialiniai faktoriai. Pvz., nusikalsti dažniau linkę jauni vyrai, kurie ir dominuoja tarp prieglobsčio prašytojų. Tik gyventojų tai neguodžia. Federalinės kriminalinės policijos užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad net 48 proc. Vokietijos piliečių viešose vietose tamsiu paros metu jaučiasi nesaugiai (2017 m. buvo 23 proc.). Saksonijoje-Anhalte subjektyvi baimė tapti nusikaltimo auka yra didžiausia visoje Vokietijoje.
AfD šioje žemėje žada imtis radikalių priemonių: deportuoti asmenis, kurie, pvz., įvykdė nusikaltimus, keisti finansinės paramos tvarką. Pabėgėlių centrus AfD žada pertvarkyti į uždaro tipo įstaigas – kol nebus priimtas sprendimas dėl imigranto statuso, jie neturėtų teisės laisvai judėti po miestus ar integruotis į darbo rinką. Asmenims, kurių perspektyva likti šalyje yra menka, nebūtų finansuojami vokiečių kalbos ir profesinio mokymo kursai. Būtų išplėsti žemės policijos įgaliojimai – suteikta teisė dažniau tikrinti dokumentus viešose vietose.
Migracijos temos neignoruoja ir kitos partijos, tik jų pareiškimai mažiau radikalūs. CDU atstovai Saksonijoje-Anhalte pasisako už migracijos ribojimą, privalančių išvykti, bet neišvykstančių asmenų deportavimą ir kt. Tačiau ši partija aiškiai skiria nelegalus ir darbo migrantus. Pastarųjų šeimų integraciją ji ketina stiprinti, pvz., privalomąja tvarka tikrinti jų vaikų vokiečių kalbos žinias.
AfD pažadai imtis drastiškų kovos su migracija priemonių baugina ekonomistus. Saksonijos-Anhalto atveju jie kalba apie esą pablogėsiančią atmosferą, kurioje nebenorėtų gyventi užsieniečiai, sudarantys šioje žemėje 33–40 proc. maisto, statybos pramonės, logistikos darbuotojų.
Ekonomikos tyrimų instituto IWH prezidentas Reintas Groppas sako žinąs daugiau gerai išsilavinusių vokiečių, kurie nenorėtų kraustytis į Saksoniją-Anhaltą, nei tokių, kurie svajotų apie šią žemę.
Migracijos problema glaudžiai susijusi su kita, bendra visai Vokietijai, tačiau Saksonijoje-Anhalte itin aštria: demografija.
Federalinė statistikos tarnyba prognozuoja, kad iki 2070 m. rytinėse žemėse darbingo amžiaus gyventojų sumažės 30 proc. (Vakarų Vokietijoje – 18–20 proc.). Nė vienoje kitoje federalinėje žemėje nėra tiek vyresnio amžiaus gyventojų kiek Saksonijoje-Anhalte: beveik 30 proc. yra vyresni nei 65 metų.
Įsisuka užburtas ratas: senstanti populiacija ir prastėjančios paslaugos regionus daro dar mažiau patrauklius jaunimui. Imigracija tik iš dalies padeda spręsti problemą, tačiau kai kuriose srityse svetimšaliai tampa išsigelbėjimu.
Daugiau kaip 18 proc. šioje žemėje dirbančių gydytojų neturi Vokietijos paso, ligoninėse jų – ketvirtis. „Daugelyje žemės regionų, ypač kaimo vietovėse, be kolegų iš užsienio nebebūtų įmanoma užtikrinti visapusiškos medicinos paslaugų teikimo“, – gegužę skelbė Saksonijos-Anhalto gydytojų rūmai ir Valstybinė ligonių kasų gydytojų asociacija. Neramu ir Magdeburgo, Halės-Vitenbergo universitetams, kuriuose užsienio studentai šiandien sudaro 22 proc. studijuojančių. Jei žemėje įsivyrautų svetimšaliams nepalanki atmosfera, kas užpildytų jų vietas?
Vokietijos ekonominių tyrimų institutas skaičiuoja: dėl AfD politikos žemės gyventojai per metus prarastų vidutiniškai po 1 600 eurų pajamų, o dėl darbo jėgos stygiaus ekonomikos augimas galėtų sumažėti maždaug 0,5–1 procentiniu punktu per metus.
Buvimas valdžioje iš partijos reikalauja visai kitokių gebėjimų ir atsakomybės. Dienos aktualijos gali priversti AfD koreguoti pažadus.
Rusiškas tvaikas
Vokietijoje federalinių žemių kompetencijai taip pat priklauso švietimas ir kultūra. AfD daug permainų žada ir šiose srityse.
AfD nori atšaukti europinę švietimo sistemą, panaikinti privalomą mokyklos lankymą ir inkliuzinį ugdymą, keisti istorijos dėstymo gaires – daugiau dėmesio skirti ne Antrojo pasaulinio karo istorijai, bet sėkmingesniems laikotarpiams ir kt.
Žemės švietimo ministru, tikėtina, taptų prieštaringai vertinamas Hansas-Thomas Tillschneideris – iš Rumunijos vokiečių mažumos kilęs islamo tyrinėtojas, vienas AfD programos autorių.
Siūlydamas didinti ne nuolat gyventi atvykstančių migrantų atskirtį, jis pasisako už rusų kalbos mokymo stiprinimą ir rusakalbių specialistų įdarbinimą. AfD programoje sakoma, kad „nepriklausomai nuo šių dienų politinės konjunktūros“ Rusija visada liks didelė ir reikšminga tarptautinė žaidėja, trumpalaikės politinės krizės esą jos svarbos Vokietijai ir Saksonijai-Anhaltui nekeičia. Panašiai kalba ir U. Siegmundas, žadantis sugrąžinti į Vokietiją pigias rusiškas dujas.
Federalinė Konstitucijos apsaugos tarnyba T. Tillschneiderį laiko tokiu pavojingu, kad prieš kelerius metus liepė stebėti kartu su Tiuringijos AfD lyderiu Björnu Höcke ir tuomečiu Brandenburgo AfD vadovu Andreasu Kalbitzu. 2022 m. rugsėjį ši trijulė tik įsikišus AfD vadovams nutraukė kelionę į Donbasą.
Dėl santykių su Rusija T. Tillschneideris neseniai tapo naujo skandalo herojumi. Jo biure apsilankęs „Bild“ žurnalistas tarp suvenyrų pamatė ir puodelį su Rusijos armijos ženklu, tapusiu Ukrainos žemių okupacijos simboliu. Politikas dovaną pavadino atsitiktine, tačiau vėliau per teisininkus bandė uždrausti rodyti šio epizodo įrašą.
Ne tik Rytų partija
Saksonijos-Anhalto rinkimų kampanija naujos jėgos įpūtė debatams apie Vokietijos rytinės ir vakarinės dalies skirtumus, kuriuos AfD pavertė savo kampanijos dalimi.
Anot Getingeno profesorės Kathrin Klausmeier, AfD sumaniai pasinaudoja tarp jaunimo besiformuojančia nauja tapatybe: šiandien su Rytų Vokietija (pateikiama būtent tokia formuluotė, ne socialistinė VDR) save tapatina daugiau nei 40 proc. 16–17 metų jaunuolių (prieš dešimtmetį – 20 proc.).
Jaunoji karta suvokia, kad dėl šeimos istorijos, tėvų patirčių jie yra kitokie nei bendraamžiai iš vakarinės šalies dalies. Tačiau rytinės žemės šiandien asocijuojasi ne tik su VDR – jos virto priešpriešos globalizacijai simboliu.
Kaip pastebi Potsdamo universiteto švietimo tyrėja Nina Kolleck, socialinių tinklų turinys apie Rytų Vokietiją stipriai populiarėja net vakarinėse žemėse. Tokia „gėdos atsikratymo“ tendencija gali stiprinti demokratiją, suteikdama balsą regioninėms mažumoms, tačiau esama ir pavojaus: įrašuose naudojamos grotažymės ar simboliai – aiški aliuzija į Berlyno sieną.
Leipcigo universiteto profesorius Dirkas Oschmannas mano, kad AfD populiarumą Rytuose lemia ne koks nors tariamas rytietiškas polinkis į radikalumą, bet kitų partijų nesidomėjimas regionu, struktūrinė atskirtis. Pvz., rytiečių dalis aukščiausiose visuomenės pozicijose – moksle, valdyme, teisėje, žiniasklaidoje, politikoje ir versle – tesiekia vos 1,7 proc. Humanitarinių mokslų fakultetuose net ir tarp Rytų Vokietijos universitetų dėstytojų dominuoja vakariečiai.
„Kai kuriems Rytų Vokietijos žmonėms, nepaisant visų sunkumų, materialiai sekasi taip gerai, kaip jie niekada nedrįso nė svajoti; kai kurie iš jų gyvena gyvenimą, kokio negalėjo tikėtis. Tačiau vieno dalyko absoliuti dauguma nepasiekė: neišsipildė noras prisidėti prie visuomenės formavimo. Taip atsirado „frustruoti patenkintieji“, – rašo jis daug dėmesio sulaukusioje knygoje „Rytai: Vakarų Vokietijos išradimas“.
Iš Miuncheno kilęs, tačiau daug metų Saksonijoje-Anhalte dirbęs, per pandemiją išgarsėjęs virusologas Alexanderis Kekulé AfD populiarumą aiškina tradicinių partijų nesėkme: apleistos švietimo ir sveikatos priežiūros sistemos, prasti keliai ir interneto ryšys, nesubalansuota darbo rinka, išaugęs nusikalstamumas. „Saksonija-Anhaltas – ne rinkėjų nuodėmė, bet įspėjimas liberalioms demokratijoms, kad piliečiai tam tikru momentu atsisuks prieš valstybę, jei vietoj pasitikėjimo joje įsiviešpataus neviltis“, – rašė jis „Die Welt“.
Vis dėlto tie, kas vadina AfD buvusios VDR partija, supaprastina situaciją. Pernai vykusių Bundestago rinkimų rezultatų žemėlapis iš tiesų padalytas ties buvusia siena, tačiau absoliučiais skaičiais rytuose už AfD balsavo 2,9 mln. rinkėjų, o vakaruose (įskaitant Berlyną) – kelis kartus daugiau, 7,5 mln.
Naujausios apklausos atskleidžia: jei artimiausią sekmadienį vyktų rinkimai į Bundestagą, 29 proc. šalies rinkėjų balsuotų už AfD. Beveik tiek pat, 22 proc., šiai partijai atėjus į valdžią paliktų Vokietiją. 47 proc. manymu, AfD Vyriausybė šaliai padarytų žalos, 36 proc. laikosi priešingos nuomonės.
Svarbiausias rūpestis
Aiškinantis AfD fenomeną kalbama apie galimas ekonomiškai silpnų piliečių nuoskaudas, išsilavinimo ar net brandos stoką. Tarp Vokietijos kairiųjų partijų paplitę teiginiai, esą tinkama socialinė politika padėtų rinkėjus atplėšti nuo AfD. Tipišku AfD šalininku dažnai vaizduojamas prastai išsilavinęs darbininkas. Atrodytų, Saksonijos-Ahhalto atveju tai didžiąja dalimi tinka.
Ši žemė iš tiesų ekonomine prasme yra silpniausias Vokietijos regionas – atsilieka pagal BVP, produktyvumo rodiklius. Tai iš dalies lemia žemės ekonominė struktūra: čia nuo seno išvystyta chemijos pramonė dabar išgyvena krizę, nėra didelių koncernų būstinių, o rusvosios anglies gavyba stabdoma. JAV koncerno „Intel“ planai pastatyti lustų gamyklą Magdeburge, nepaisant žadėtų milijardinių subsidijų, pernai žlugo.
Nė vienoje kitoje federalinėje žemėje tiek daug jaunuolių nemeta mokyklos ir netampa kvalifikacijos stokojančiais bedarbiais. Saksonijos-Anhalto aukštosios mokyklos rengia specialistus, tačiau verslumui neįkvepia: iš 3 tūkst. 653 pernai Vokietijoje įkurtų startuolių čia atsirado tik 32, rašo „Die Welt“. Kone pagrindinis regiono pasididžiavimas – atsinaujinančioji energija. Pagal vėjo elektrinių plėtrą žemė yra penkta šalyje, įmonė „Verbio“ – bene didžiausia biodizelio, bioetanolio ir biometano gamintoja Vokietijoje.
Tačiau randasi vis daugiau tyrimų, paneigiančių AfD populiarumą tik ekonominiais faktoriais.
Buvęs pedagogas, publicistas Uli Blackas neseniai FAZ puslapiuose pastebėjo: daugelio 18–24 metų vokiečių paramą AfD lemia ne ideologinis ryšys su kraštutiniais dešiniaisiais, bet pandemijos metu prarasta socialinė atrama. Jauni žmonės patyrė ilgalaikę izoliaciją, kurios padariniai (vienišumas, depresijos atvejai) išryškėjo kiek vėliau. FAZ paskelbtame rašinyje U. Blackas primena tyrimus, atskleidusius, kad vieniši jaunuoliai labiau linkę į antidemokratines nuostatas, o AfD jiems patinka ir todėl, kad, užuot pasitelkusi sudėtingas politines sąvokas, suprantamai kalba apie draugystę, gamtą, sportą.
Neseniai žurnale „Plos One“ paskelbtas Saro krašto universiteto mokslininkų tyrimas atskleidė, kad daug didesnę reikšmę renkantis partijas turi ne ekonominis nepriteklius ar baimė jį patirti – asmens nerimas dėl imigracijos bent dešimt kartų didina tikimybę, kad jis rems AfD. Asmens pasitenkinimo savimi, gyvenimu, finansinė padėtis, išsilavinimas tam neturi reikšmės.
„Joks kitas rodiklis kasmet taip reikšmingai ir nuosekliai neužtikrina AfD paramos, kaip susirūpinimas dėl imigracijos“, – teigiama tyrime, kuriame remtasi 2014–2024 m. atliktų pakartotinių reprezentatyvių apklausų duomenimis.
„Die Welt“ kalbintas vienas tyrimo autorių Martinas Schröderis akcentuoja: kultūrinės ir su migracija susijusios nuostatos Vokietijos gyventojams yra kur kas svarbesnės. Todėl svarbiau ne degalų kainos ar būsto nuomos aukštutinės ribos, bet kad šalyje liktų vien gerai integruoti žmonės, o kiti turėtų išvykti.
Jei jam rūpi imigracijos problemos, net daugiausia pajamų gaunančio, aukščiausią išsilavinimą ir didžiausią įmanomą pasitenkinimą gyvenimu jaučiančios grupės atstovas AfD rems dvigubai dažniau negu visapusiškai nuskriaustas, bet dėl imigracijos nesijaudinantis asmuo.
AfD patraukli, nes, skirtingai nei politinio korektiškumo pančiais susivaržiusios partijos, kalba apie dalykus, apie kuriuos viešose diskusijose linkstama patylėti. Pvz., apie smurtinių nusikaltimų ir migracijos ryšį. Kai kuriais atvejais AfD tiesiog įvardija temas daug nesigilindama – rinkėjams to pakanka.
Panašiai kalba ir Berlyno sociologės Céline Teney tyrimas apie AfD šalininkų balsavimo motyvus. „Daugelis AfD rinkėjų dabar yra taip nusivylę kitomis partijomis, kad iš jų apskritai nieko nebesitiki“, – RND sakė C. Teney.
„Demokratinės partijos žino, kad ryžtinga politika visada nuvilia ir atstumia tam tikras grupes, todėl dauguma politikų perėjo prie atsargaus požiūrio – nieko nenuliūdinti“, – mano publicistas Thomas Schmidas. Tokie politinės kultūros padariniai – pražūtingi: politika praranda susitelkimą, atrodo neryžtinga ir bejėgė. Tokia, anot „Die Welt“ autoriaus, buvo Olafo Scholzo Vyriausybė, toks yra ir F. Merzo kabinetas. Stinga ne nekompetencijos ar valios – visus valdo baimė užrūstinti rinkėjus.
Grėsmė ar dirbtinis baubas?
Publicisto Stefano Austo manymu, vadinamoji ugniasienė – visų partijų susitarimas neįsileisti AfD į valdžią – duoda priešingą rezultatą: stiprina, o ne silpnina partiją, panašiai kaip Berlyno siena galiausiai nesustabdė socializmo žlugimo.
Tai, kad dalis buvusios VDR žemių dabar balsuoja kitaip nei vakarų, jis laiko natūralia laisvo apsisprendimo, o ne ekstremizmo išraiška. Pavojingiausia esanti ne pati AfD, bet, kad prieš ją vienijasi visos kitos partijos; kad AfD virsta vienintele protesto jėga, o tradicinės partijos eikvoja jėgas ne problemoms spręsti, bet kovai su „Alternatyva Vokietijai“.
Holgeris Marcksas, dešiniojo ekstremizmo ir islamizmo tyrėjas iš Jenoje įsikūrusio Demokratijos ir civilinės visuomenės instituto viešąjį diskursą apie AfD laiko ydingu. Nors atskirus šios partijos narius neabejotinai galima pavadinti ekstremistais, vertinant partiją kaip visumą, esą perlenkiama lazda.
Nors jokie tyrimai nerodo, kad Vokietijoje būtų dramatiškai išaugęs dešiniojo ekstremizmo mastas, dešiniojo ekstremizmo ar fašizmo epitetais švaistomasi be skrupulų. Visa tai labai radikalizuoja jaunus žmones. Anot nevyriausybinių organizacijų sritį puikiai pažįstančio H. Marckso, daug pilietinės visuomenės organizacijų yra politiškai labai homogeniškos, paprastai jos artimos kairiajam politiniam sparnui arba žaliesiems. „Sociologine prasme tikėtina, kad šioje stovykloje yra stiprus išankstinis nusistatymas, kuris sustiprina grupinę dinamiką“, – sakė jis laikraščiui NZZ.
Kaip pavyzdį jis prisimena diskusiją apie homofobiją ir nepakantumą translyčiams. Nuo 2022 m. diskursas esąs labai susiaurėjęs, pasisakymai, kurie anksčiau buvo laikomi neginčijamais (pvz., teiginys, kad egzistuoja dvi biologinės lytys), staiga imti laikyti homofobiškais. Tuo laikotarpiu valstybės finansuojamų organizacijų ir su jomis susijusių priežiūros įstaigų įtaka taip pat lėmė vadinamąjį perteklinį blokavimą už neva klaidingą nuomonę.
Galiausiai žmonės ima bijoti dalytis savo mintimis. „Tyrimai rodo, kad tarp tų, kurie dėl internete vyraujančio priešiškumo nedrįsta laisvai reikšti savo nuomonės, šiek tiek daugiau yra dešiniųjų pažiūrų asmenų“, – sako jis.
Radikalizuodamiesi judėjimai stiprina grėsmės naratyvą ir dalis visuomenės ima tuo tikėti. Dešiniųjų kalbos apie tariamą „tautos mirtį“ inspiruoja dešiniuosius radikalus, su kuriais kovoti telkiasi priešingo politinio spektro atstovai.
Tuo tarpu valstybės finansuojamos pilietinės visuomenės grupės dažnai remiasi konkrečiais akademikais ir pačios atlieka tyrimus savo tezėms pagrįsti. Įsisuka uždaras ratas. Prieš 10–15 metų dešiniojo ekstremizmo tyrimai buvo nepouliari, nišinė tema. Šiandien daugelis šioje srityje dirbančių žmonių kovą su dešiniuoju ekstremizmu tiesiog pavertė savo identiteto dalimi, sako H. Marcksas.
Šuolis į aukštesnę lygą
Laimėjusi absoliučią daugumą Saksonijoje-Anhalte, AfD pirmą kartą būtų atstovaujama Bundesrate. Aukštieji Parlamento rūmai gali vetuoti arba bent jau paprieštarauti bet kuriam Bundestago siūlomam įstatymui. Realią blokavimo galią AfD įgytų tik valdydama kelias žemes, tačiau dominuodama bent vienoje, ji jau būtų geriau matoma – galėtų žemės reikalavimus stumti į nacionalinę darbotvarkę.
Iš viso Bundesrate yra 69 balsai, absoliuti dauguma – 35 balsai, o Konstitucijai pakeisti reikia 46 balsų. Balsai paskirstyti pagal gyventojų skaičių, tad po šešis balsus turi didžiausios žemės: Bavarija, Šiaurės Reinas-Vestfalija ir Badenas-Viurtembergas. Penki balsai priklauso Hesenui, po keturis – Berlynui, Saksonijai-Anhaltui, Tiuringijai, Šlesvigui-Holšteinui, Saksonijai, Reinui-Pfalcui, Brandenburgui ir Žemutinei Saksonijai. Po tris balsus turi Saaras, Meklenburgas-Priešakinė Pomeranija, Hamburgas ir Brėmenas.
Bundesratą sudaro vyriausybinis blokas (šiandien CDU/CSU ir (arba) SPD valdomos žemės), neutralioji stovykla (kur CDU ar SPD valdo su partneriais) ir opozicinis blokas – juo, akivaizdu, taptų AfD valdoma žemė. Dar prieš šiemet vykusius žemių rinkimus vyriausybinis blokas rėmėsi neutraliosios stovyklos balsais. To prireikė, pvz., 2025 m. pavasarį, kai buvo priimtas sprendimas apeiti Konstitucijoje įtvirtintą skolos ribą, įkurti specialų Bundesvero fondą ir taip padidinti gynybos biudžetą.
Šešiolika Vokietijos žemių derina savo veiksmus ir Ministrų pirmininkų konferencijoje (MPK, susitinkama keturis kartus per metus), ir atskirų sričių ministrų konferencijose. Naujasis Sachseno-Anhalto vyriausybės vadovas atsidurtų dėmesio centre, įgytų papildomo politinio svorio ir šioje institucijoje: nuo spalio 1 d. iki 2027 m. rugsėjo 30 d. ši Rytų Vokietijos žemė perims pirmininkavimą MPK.
Atsarginis planas
Nuo situacijos federalinėje žemėje priklauso ne tik Vokietijos politinio žemėlapio spalvos. Didelė žemių autonomija gali pakišti koją, pvz., pablogėjus geopolitinei situacijai. Vokietijos žiniasklaidos teigimu, federalinė vyriausybė rengia atsarginius planus tam atvejui, jei atskiros federalinės žemės blokuotų NATO karių perkėlimą. Berlyne nenorima, kad Vokietijos atsakas į Rusijos karinę grėsmę priklausytų nuo vienos federacinės žemės.
Rusijos atakos prieš rytinį NATO flangą atveju Vokietija taptų pagrindiniu aljanso logistikos centru. Iš kitų NATO šalių per šalį būtų gabenami šimtai tūkstančių kareivių, sunkioji technika ir ginklai. Sklandžia logistika turi rūpintis ne tik federalinė vyriausybė – atskiros žemės turi garantuoti policijos palydą, karių poilsio vietas, degalų atsargas ir svarbių transporto maršrutų bei infrastruktūros apsaugą.
Pakilus geopolitinei įtampai, formaliai dar esant taikos sąlygoms, daugelis užduočių (pvz., kareivių, tankų, haubicų ir raketų gabenimas) priklausytų federalinių žemių jurisdikcijai. Šis gynybos etapas ypač jautrus hibridinėms atakoms – tikėtina, kad būtent tuomet Rusija galėtų imtis sabotažo ir kibernetinių atakų, o tai galėtų sukelti politinių diskusijų federalinėse žemėse, išprovokuoti protestus prieš kariuomenės judėjimą.
Konstitucijoje esama priemonių tam atvejui, jei žemė nevykdo savo federalinių įsipareigojimų, tačiau taikyti vadinamąjį federalinį prievartos institutą galima tik tada, kai žemė yra pažeidusi savo pareigą. Be to, tam reikia Bundesrato pritarimo.
Bundestagas galėtų aktyvuoti papildomus nepaprastosios padėties reglamentus, kurie suteiktų federalinei vyriausybei papildomų galių ir supaprastintų karinę logistiką. Tačiau vadinamajai įtampos padėčiai paskelbti reikia dviejų trečdalių daugumos Bundestage, kurios dabar valdančioji koalicija neturi.
Naujausi komentarai