Tačiau būta kalendoriuje ir sukakčių, atvėrusių skaudžias žaizdas. Gegužę Europa paminėjo 80-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines. Deja, šių dienų tikrovė liudija, kad istorijos pamokos neišmoktos. Karas, kuris turėjo būti paskutinis, XXI a. grįžo į Europos žemėlapį. Šiandien, ant Naujųjų slenksčio, labiau už viską meldžiame taikos. Norisi pabusti iš to košmariško sapno atmerktomis akimis, kai galingieji grūmoja trečiuoju pasauliniu karu, ir įsižnybti – ar taip gali būti?! Norisi išlikti vaiku ir išsaugoti tikėjimą, kad gėris stipresnis už ginklus.
Atsimenate Pepę Ilgakojinę? Jai tai pavyko, kasmet per gimtadienį išgeriant po stebuklingą piliulę, padedančia netapti suaugusiu žmogumi. Astridos Lingren herojė taip ir liko vaiku, šiemet atšventusiu... 80-metį. Mergaitė strazdanotu veidu, styrančiomis kasytėmis ir skirtingos spalvos kojinėmis tapo įkvėpimu ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Nepaprastoji raudonplaukė gali daug daugiau nei pakelti arklį viena ranka! Ji teisinga, užjaučianti, nepriklausoma, nebijanti būti savimi, demaskuojanti absurdiškas taisykles ir drįstanti joms pasipriešinti. Ji įrodo, kad laisvė prasideda ne nuo leidimo, o nuo drąsos. Nors knyga apie Pepę pasirodė 1945-ųjų gruodį, prieš Kalėdas, ši herojė gimė anksčiau, karo metais. Pepė padėjo išsaugoti viltį ir nepalūžti. Ši mergaitė yra ryškiausias simbolis: vaikas, kuris nebijo pasaulio, nes pasaulis neturi teisės jo gąsdinti!
A. Lingren karo dienoraščio eilutės šiandien skamba stebėtinai aktualiai. Pirmasis įrašas 1939-ųjų rugsėjo 1-ąją: „Šiandien prasidėjo karas. Niekas nenorėjo tuo patikėti.“ Paskutinysis – 1945-aisiais, Naujųjų išvakarėse: „Linkiu sau laimingų Naujųjų metų! Sau ir savo šeimai! Ir, jei įmanoma, visam pasauliui, tačiau turbūt prašau per daug.“ Ar išties per daug? Pasitikdami Naujuosius, pakelkime ne taures – svajones. Už tokį pasaulį, kurį norėtume palikti savo vaikams.
Naujausi komentarai