Dabar jau aišku, kad labiausiai Kremliaus bičiuliams pasisekė vienoje ES įkūrėjų Italijoje. Po šalies prezidento nesėkmingų bandymų sutelkti technokratinį ministrų kabinetą nebeišvengiama atrodo dviejų populistinių judėjimų – "Šiaurės lygos" ir Penkių žvaigždučių judėjimo – koalicinė vyriausybė. Italiją dusina nacionalinės problemos (vien ką reiškia 132 proc. bendrojo vidaus produkto siekianti skola), tačiau būsimajai vyriausybei dėl jų galvą skauda mažiau nei užsienio partneriams – dėl pastarosios užmojų.
Žiniasklaidą pasiekusioje populistų vyriausybės programoje siūlomos ES reformos, kurios leistų Italijai kišti rankas dar giliau į bendrą bloko kišenę, imigracijos politikos pakeitimai ir atvirai deklaruojamas noras atšaukti sankcijas Rusijai, grąžinti ją į tarptautinę verslo bei politinę rinką. Nors ir patvirtinama narystės Atlanto aljanse svarba, o Vašingtonas vadinamas privilegijuotu partneriu, pabrėžiama būtinybė reabilituoti Rusiją. Ją esą derėtų vertinti ne kaip karinės grėsmės šaltinį, bet kaip prekybos ir ekonomikos partnerį, potencialią NATO ir ES sąjungininkę sprendžiant krizes Sirijoje, Libijoje ar Jemene. Šiuos tikslus reikėtų suprasti ne tik tiesiogiai – ir kaip argumentą derantis dėl sau patogių sprendimų ES viduje.
Kremliaus ir asmeniškai Vladimiro Putino simpatikai Italijoje – ne naujiena. Naujiena – ir, deja, bloga – kad viena ES įkūrėjų europietiškos bendrystės idėjas priešpriešina sąjungai su tarptautinę teisę ignoruojančia, tiesioginę grėsmę užsienio šalims keliančia valstybe.
Naujausi komentarai