Šviežio kraujo poreikis

Didžioji dalis SSRS valdovų savo „sostą“ paliko beveik mirdami, tad, matyt, šiame plačiai paplitusiame kliedesyje tam tikro tiesos grūdo esama.

Vis dėlto, besigilinant į pagarbos vyresniesiems sovietmečiu klausimą, būtina neužmiršti fakto, kad XX a. devintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje per labai trumpą laikotarpį mirė net trys senyvi SSRS vadovai. Visi jie turėjo sveikatos problemų, kurias bandyta nuslėpti nuo plačiųjų masių, tad po jų „atsistatydinimo“ susimąstyta apie būtinybę į valdantįjį aparatą įleisti šviežio kraujo.

Sovietų Sąjungai reikėtų sveikesnio, energingesnio, guvesnio, atviresnio naujovėms bei pasiūlymams ir bent 15–20 metų jaunesnio (nei buvę trys pastarieji) lyderio. Būtent toks vadovas turėtų įpūsti naujos gyvybės sustabarėjusiai totalitarinei sistemai, kuri tuomet per pastaruosius trisdešimt metų vis labiau darėsi panaši į prieštvaniniuose sakuose įklimpusį, dinozaurų laikus menantį vabzdį.

Kandidatų irgi netrūko, o bent vieną jų protegavo ir globojo ne kas kitas, o pats numirėlių triumvirato narys, Andropovų giminės atstovas Jurijus Vladimirovičius (1914–1984). Taip pasaulis netrukus sužinojo apie Gorbačiovų giminės atstovą Michailą Sergejevičių (1931–2022), kuris per labai trumpą laiką tapo viena labiausiai apkalbinėjamų politinės visatos garsenybių.

„Gorbačiovo, kaip ir Andropovo karjera prasidėjo Stavropolyje. Andropovas greitai pasirūpino, kad Gorbačiovas būtų paskirtas į sovietų Politinį biurą. Vienas iš Gorbačiovo biografų teigia, kad Gorbačiovas buvo Andropovo „pagrindinis organizatorius ir sosto paveldėtojas“, – tvirtinama Iono Mihai’aus Pacepos (1928–2021) ir Ronaldo J. Rychlako (1957) knygoje „Dezinformacija“ (angl. „Disinformation“, 2013).

Anot oficialios versijos (ją galima rasti portale nobelprize.org), Michailas Sergejevičius gimė Šiaurės Kaukaze, Privolnojė kaime (Stavropolio krašte) valstiečių šeimoje 1931 m. kovo 2 d. Jo tėvas Sergejus (1909–1976) buvo rusas, o motina Marija (1911–1995) – ukrainiečių kilmės. Kitaip kalbant, Michailas Sergejevčius augo per patį stalinistinės smurto orgijos įkarštį.

Maždaug nuo 1945 m. jis pradėjo dirbti kombaino operatoriaus padėjėju ir reguliariai talkino žemės ūkio srityje dirbančiam savo tėvui, o kiek vėliau prisijungė prie komjaunimo. Teigiama, kad už uolų darbą nuimant derlių Michailas ir jo tėvas buvo apdovanoti „Lenino ordinu“ (rus. „orden Lenina“) ir Raudonosios vėliavos ordinu (rus. „orden trudovogo krasnogo znameni“).

„Negalime nieko blogo apie jį pasakyti. Jis – tenykštis vaikas, pasiekęs valdžios viršūnėles. Galbūt teisime jį po penkių dešimtmečių“, – žurnalistams pasakojo 65 m. Aleksejumi Martynovu įvardytas Privolnojė gyventojas („RadioFreeEurope / Radio Liberty“ portale pateikiamas straipsnis „Gorbačiovo tėviškėje ilgalaikiai nostalgijos sovietmečiui galios pėdsakai“ (angl. „In Gorbachevs’s Hometown, Clues to The Enduring Power of Soviet Nostalgia“, 2021 12 25). Pasak didelę leninizmo traktatų ir kito propagandinio šlamšto kolekciją savo namuose saugančio respondento, sovietmečiu šis kaimas buvęs dvigubai didesnis. Jame veikusios trys ugdymo įstaigos, fabrikas ir kiaulių fermos. Tais laikais esą buvę daugybė darbo, tad tiek jis, tiek kiti rezidentai jaučia jiems ilgesį.

Per 1950–1960 m. periodą Michailas Sergejevičius spėjo įstoti į Maskvos aukštosios ugdymo įstaigos teisės fakultetą, tapti visaverčiu komunistų partijos nariu bei vesti Raisą Maksimovną Titarenko (1932–1999), su kuria susilaukė dukters Irinos (1956).

Nuo 1955 iki 1960 m. Michailas ėjo Komjaunimo teritorinio komiteto pirmojo sekretoriaus pareigas, o galiausiai tapo svarbiausiu komjaunimo funkcionieriumi Stavropolyje. 1961 m. jis atstovavo Stavropoliui XXII komunistų partijos suvažiavime Maskvoje, o 1962 m. gavo už administracijos, ūkio ir pramonės personalą atsakingo partijos funkcionieriaus Stavropolyje pareigas.

1964–1967 m. jis įgijo papildomą kvalifikaciją Stavropolio žemės ūkio institute, o 1970 m. gavo Stavropolio pirmojo sekretoriaus, atsakingo už 2,4 mln. gyventojų priglaudusią teritoriją, pareigas.

1971 m. jis tapo SSRS komunistų partijos centro komiteto nariu, o 1978 m. persikėlė į Maskvą. 1980 m. paskirtas politbiuro nariu.

„Per tą trumpą jam likusį laiką Andropovas sutelkė jėgas savo naujam įvaizdžiui kurti ir stumti į viršų savo proteguojamą jauną, energingą, kietaširdį profesionalų komunistą M. Gorbačiovą, kuris atsidėjęs šlifavo tokį pat savo kaip nuosaikaus komunisto įvaizdį. Gorbačiovas Vakarams prisistatė lygiai kaip ir Andropovas: kaip kultūringas, rafinuotas Vakarų operos ir džiazo gerbėjas. Kremlius seniai žinojo, kad toks paveikslas lengvatikius Vakarus veikia kaip kerai. Manoma, kad Gorbačiovas buvo užverbuotas KGB 6-ojo deš. pradžioje, kai studijavo teisę Maskvos valstybiniame universitete, ir ten šnipinėjo savo studijų draugus užsieniečius. Kol KGB archyvai uždaryti, negalime sužinoti daugiau detalių apie tuos Gorbačiovo gyvenimo metus. Tačiau tikrai žinome, kad baigęs universitetą jis stažavosi Lubiankoje valstybės saugumo būstinėje, į kurią pateko Andropovo pastangomis“, – tvirtinama „Dezinformacijoje“.

Savo karjeros viršūnę Michailas Sergejevičius pasiekė 1985 m. kovo 11 d., kai buvo išrinktas SSRS komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. Praėjus kiek daugiau nei metams, likimas jam pamėtėjo pirmą rimtą iššūkį. Šis buvo skaudus ne vienam SSRS gyventojui.