Artėjant meilės dienai, "Klaipėda" uostamiesčio gyventojų teiravosi, kurie su jausmais susiję įvykiai yra įsimintiniausi, kaip jiems yra prisipažinę, kad myli arba pasipiršę?
Vytas, statybininkas:
– Esu piršęsis tik vieną sykį. Tuomet savo dabar jau buvusią draugę pakviečiau į restoraną vakarienės, kurios metu ir pasiūliau jai tapti mano žmona. Tai buvo jau daugiau nei prieš dešimt metų, todėl įteikti žiedą, kaip dabar, tada dar nebuvo madinga, tad tas pasipiršimas buvo paprastas. Jei pirščiausi dabar, būčiau originalesnis, tikrai sugalvočiau ką nors ypatinga. Žinau tik viena, jog to nedaryčiau viešai, nes pasipiršimas yra labai intymus dviejų žmonių asmeninis reikalas. Aš netgi manau, kad pasipiršimas yra kur kas svarbesnis už santuokos įregistravimą, kuris tėra formalumas. O pasipiršti, tai reiškia prisipažinti, kad myli bei pasakyti brangiam žmogui, kad nori su juo būti visą likusį gyvenimą. Tai labai ypatinga akimirka.
Akvilė, floristė:
– Gyvenime apstu įvairių prisiminimų, susijusių su meile. Įsimintiniausia man galbūt yra tai, jog su savo vyru susipažinau būtent per Valentino dieną – vasario 14-ąją. Tad jau 18 metų mums ši diena yra labai svarbi. Galbūt net svarbesnė už tą dieną, kai susituokėme. Visuomet vasario 14-ąją švenčiame, dažniausiai romantiškai, dviese pavakarieniaujame. Kartais vakarienę paruošia pats vyras. Sykį, pamenu, jis buvo išvykęs į užsienį, o aš buvau namuose, ir netikėtai kurjeris man į namus atnešė didelę puokštę gėlių. Ilgai negalėjau suprasti, nuo ko jos, nes jokio raštelio nebuvo. Kadangi vyro nebuvo Lietuvoje, nė nepagalvojau, kad tai jo dovana. Man tai buvo išties labai didelė ir maloni staigmena.
Ernesta, sekretorė:
– Mano draugas man pasipiršo vasario 14-ąją, tad ši diena galbūt ir yra įsimintiniausia. Nors tada buvo labai šalta, tačiau abu nuvažiavome prie jūros, būsimasis vyras ištraukė šampano, atsiklaupė ir pasiūlė tapti jo žmona. Man toks pasipiršimas labai patiko ir įsiminė. Žinoma, tuomet nė nedvejodama sutikau. Dabar Valentino diena mums ypatinga šventė, kurią kasmet minėsime.
Milda, sekretorė-referentė:
– Visko būta, tačiau daug kas jau pasimiršo. Galbūt svarbiausias ir įsimintiniausias įvykis mano gyvenime yra pažintis su vyru. Labai seniai, kai dar buvau studentė, turėjau baltus batelius. O tais laikais tai buvo retenybė. Tad sykį šie bateliai ir krito mano vyrui į akį. Jis iš pradžių pamatė batelius, vėliau pakėlė galvą ir pažiūrėjo į mane, tuomet ir įvyko tas pirmasis mūsų akių kontaktas. Po kiek laiko jis paprašė draugų, kad mus supažindintų. Štai taip ir susipažinome, draugavome, vėliau susituokėme. Pasirodo, suvesti dvi širdis gali ir bateliai. Dar ir dabar smagu šią istoriją prisiminti.
Edita, bedarbė:
– Nei aš esu kam prisipažinus mylinti, nei man prisipažino. Neturiu draugo, todėl taip ir yra. Jei kada nors koks nors vyras nutartų pasisakyti, kad myli arba pasipiršti, norėčiau, kad tai jis padarytų su gėlių puokšte.
Linas, žurnalistas:
– Myliu jau penkerius metus ir esu be galo dėl to laimingas. Šiek tiek gailiuosi, kad anksčiau dalį savo gyvenimo iššvaisčiau be reikalo, nes tik įsimylėjęs supratau, koks tai nuostabus ir nepakartojamas jausmas. Ne kiekvienas gali tai patirti, tačiau linkėčiau visiems. Savo draugei pasisakiau, kad myliu, kai atostogavome – tuomet kruiziniu laivu keliavome po daugybę įvairių šalių. Mano prisipažinimas ją taip nustebino ir nudžiugino, jog ji vos neapalpo. Prisipažinti, kad myli bei matyti sau artimo ir brangaus žmogaus reakciją buvo nepakartojamas jausmas.
Inga, psichologė:
– Draugas man pasipiršo visiškai neseniai, prieš pat Kalėdas, tad tie prisiminimai ir įspūdžiai vis dar gyvi. Jis labai santūrus žmogus, tad tapti žmona man pasiūlė labai ramiai, namuose, su šampano taure. Tačiau toks pasipiršimas man labai patiko, suteikė džiaugsmo. Kada jis pirmą kartą prisipažino mylįs, nė neprisimenu, nes tai buvo labai labai seniai. Mano būsimasis vyras man kasdien sako, jog mane myli, todėl kiekvienas toks prisipažinimas man labai svarbus ir įsimintinas.
Naujausi komentarai