Na, gerai. Eikime prie kitos lentynos. Pavyzdžiui, alksnio dūmuose rūkytas upėtakis. Tvarkingai paklotas plastiko pakuotėje. Mėsytė – švelniai rožinė, lengvutė, tiesiog jauti, kaip skrandis sako: ačiū, gal dar įmestum? Dabartės visada tokių skanėstų gausi. O kaduise: į pliauską panaši vobla (stipriai pasūdyta džiovinta žuvis) arba silkė su visais viduriais.
Ir vėl kikenimas – upėtakis pasidarė rožinis nuo antibiotikų. Tas upėtakis gyveno kalėjimo sąlygomis ir jis net nežino, kas yra upė. Savo dirbtinėje egzistencijoje jos net nėra matęs. Tai koks jis upėtakis.
Bet obuoliai dabartės! Raudonskruosčiai, žvilgantys net ir žiemą. O kaduise: kelis susiraukšlėjusius obuoliukus jei pavykdavo išsaugoti iki pavasario, tai visa giminė skanaudavo.
Arba ledai. Visa pasaulinė ledoteka. Dabartės sunku vieną rūšį išsirinkti. O kaduise – pieniniai, šokoladiniai, vaisiniai, plombyras, eskimo. Ir taškas. Vienu metu visų rūšių niekada negaudavai (nebent kas iš artimųjų ledų kombinate dirbdavo). Vaisiniai – daugiau vasarą, visi kiti – tai yra, tai nėra, tai labai ilgai nėra. O prekinė išvaizda – absoliutus nepatrauklumo triumfas.
O kaduise buvusius batus net prisiminti baisu. Tie batai turėjo būti raudoni iš gėdos, bet buvo juodi kaip velniai. Ir automobiliai turėjo raudonuoti. Bet raudonų beveik nepasitaikydavo. Kaduise buvo toks prietaras. Jei suskaičiuosi šimtą raudonų automobilių, susapnuosi savo antrąją pusę. Kol tiek priskaičiuodavai, tau skirta pusė jau kaduise būdavo ištekėjusi.
Kaduise keistai gyvenome, o dabartės keistai valgome. Bet skaniai.
Naujausi komentarai