Buvusioji / būsimoji ministrė žongliruoja skaičiais: mokytojams – daugiau pinigų, mokykloms – vadovėlių ir kompiuterių. Apvalūs skaičiai – gražu, bet jie neatsako į paprastą klausimą: ar valstybė jauniausiems Lietuvos piliečiams šiemet suteiks tai, ką turi suteikti: galimybę pažinti mokslą ir save, išmokys mokytis? Metai iš metų kylantys skandalai daug vilties nesuteikia.
Vieni politikai ilgina mokslo metus, kiti – trumpina; vieni didina klases, kiti – mažina; vieni kelia brandos egzaminų kartelę, kiti ją nuleidžia. Kai tos pačios problemos sprendžiamos kardinaliai priešingais būdais, priklausomai nuo konjunktūros, ekspertai regi siurrealizmą. Negali nesutikti.
Visais atvejais ugdymo politikos kūrėjų ir vykdytojų darbo broką tenka taisyti tėvams, kurie išeities iš aklavietės ieško paralelinėje švietimo industrijoje – pasakiškai brangios privačios mokyklos, korepetitoriai, mentalinės sveikatos specialistai klesti ne dėl šeimų puikybės, bet dėl valstybinės ugdymo sistemos impotencijos.
Žinoma, didžiausia netektis – ne pinigai, bet prarastos galimybės. Kiek potencialių inžinierių jais netapo, nes sistema nesugebėjo aprūpinti fizikos mokytojais? Kiek per lėtų, per greitų, nesulaukusių pagalbos vaikų kasmet taip ir neperlipa tikrai įveikiamų gebėjimų barjerų? Kiek šeimų išsekina bandymas laviruoti tarp choleriškai kintančių švietimo sistemos reikalavimų ir konkretaus vaiko gerovės? Kiek šaunių jaunuolių nuklydo šunkeliais tik todėl, kad jie buvo nepatogūs mokyklai?
Rugsėjo 1-oji kasmet žada naują pradžią, tačiau, nespėjus nuvysti kardeliams, tampa aišku: švietimo aparatui svarbu tik sraigtelių sukimasis, o ne tai, kad vaikas joje rastų savo vietą.
Naujausi komentarai