Beveik tuo pat metu Irano kaimynystėje Afganistane įvyko kitas žymiai pozityvesnis, bet, kaip vėliau paaiškėjo, nieko gero taip ir neatnešęs įvykis.
„Graudžiai bylodamas prisiminimus ir trumpam žvilgtelėdamas atgal į jo armiją nugalėjusį kraštą, paskutinis, Afganistaną paliekantis sovietų kareivis – generolas leitenantas Borisas Gromovas trečiadienį per Draugystės tiltą įžengė į sovietų teritoriją. „Atėjo diena, kurios laukė milijonai SSRS žmonių“, – kalbėjo 45 m. B. Gromovas per oficialų savo kariuomenės sovietų pusėje patikrinimą“, – apie daugiau nei devynerius metus trukusios specialiosios karinės operacijos Afganistane pabaigą pranešė Vakarų žiniasklaida (leidinio „Deseret News“ straipsnis „Sovietų vadas atsisveikina su Afganistanu“ (angl. „Soviet Commander Bids Farewell to Afghanistan“, 1989 02 15, portale deseret.com).
Žiūrint filmuotą SSRS pajėgų pasitraukimo iš Afganistano medžiagą, gali susidaryti įspūdis, kad sovietų valdžia, atsižvelgdama į ankstesnį gėdingą JAV pasitraukimą iš Vietnamo, siekė apgaubti orumo marška savosios nesėkmingos karinės avantiūros nutraukimą. Dalis kareivių bandė šypsotis, o į Josifą Davidovičių Kobzoną (1937–2018) panaši būtybė netgi siekė juos pralinksminti dainomis.
Vis dėlto laidotuvių maršo tempu skambantis SSRS himnas ir melancholiški kitų kareivių (įskaitant minėtą B. V. Gromovą (1943) veidai atskleidė tikruosius pažeminto totalitarinio režimo atstovų jausmus. Ir tai anaiptol nebuvo vien liūdesys dėl žuvusių kovos draugų. Didelės ir ambicingos valstybės sunkiai susitaiko su pralaimėjimais, o SSRS buvo didelė ir ambicinga valstybė.
Pripažinti pralaimėjimo tais metais nebuvo nusiteikusi ir kita komunistinė galiūnė Kinijos Liaudies Respublika, kuriai 1989 m. pavasarį teko susidurti su kiek netikėtu, bet labai grėsmingu iššūkiu.
Po Mao Zedongo (1893–1976) mirties ir viešo jo žmonos Jiang Qing (1914–1991) bei jos sėbrų teismo komunistinės Kinijos nomenklatūra griebėsi liberalaus pobūdžio reformų ir labiau atsivėrė pasauliui. Kinija vis dar tebuvo socialistinė totalitarinė diktatūra, tačiau sistemos gniaužtai buvo kiek atlaisvinti ir dalis kinų (ypač jaunimas) labai greitai įvertino laisvės skonį.
Jie ėmė mąstyti apie kitas, fundamentalesnes reformas, o 1989 m. balandžio 15 d. netikėtai mirus buvusiam komunistų partijos generaliniam sekretoriui Hu Yaobangui (1915–1989) atsirado pretekstas išeiti į gatves protestuoti.
Iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti, kad protestuotojai tiesiog siekia pagerbti liberalesnių reformų autoriumi laikytą politiką, tačiau šios demonstracijos labai greitai tapo masinėmis protesto akcijomis, kurių dalyviai atvirai reikalavo daugiau laisvės arba skundėsi esama materialine padėtimi.
Daliai nomenklatūrininkų šis jaunų žmonių maištas veikiausiai turėjo priminti neseniai vykusią Kultūrinę revoliuciją (1966–1976) ir kelti ne itin malonius sentimentus, tačiau žymiai svarbiau buvo tai, kad šie politiškai aktyvūs ir išlavinę jauni kinai tų metų pavasarį faktiškai metė iššūkį visai kelis dešimtmečius kurtai sistemai.
Valstybiniam Gorbačiovų giminės atstovo Michailo Sergejevičiaus (1931–2022) vizitui (1989 m. gegužės vidurys) grėsmę kėlę protestai truko net keletą savaičių, kol galiausiai, prasidėjus vasarai, valdančioji nomenklatūra nusprendė griebtis labai radikalių veiksmų.
„Pekinas. Kinijos Liaudies išlaisvinimo armijos pajėgos šiandien anksti ryte Pekine per sėkmingą bandymą atkovoti Tian An Men aikštę iš demokratijos šalininkų atidengė automatinių ginklų ugnį į dideles civilių minias, nužudydami mažiausiai šimtą žmonių. Remiantis medicininėmis ir diplomatinėmis ataskaitomis, žuvusiųjų galėjo būti ir daugiau. Pranešama, kad sužeista mažiausiai 400 žmonių“, – pranešė „Los Angeles Times“ straipsnis „Protestai už demokratiją Tiananmenio aikštėje; kariai šaudo į minią Pekine“ (angl. „Protests For Democracy in Tiananmen Square; Troops Fire on Beijing Crowds“, 1989 06 04).
Anot straipsnio autorių, šaudymas prasidėjo netrukus po vidurnakčio ir tęsėsi iki pat aušros, o šūviai aidėjo visame Pekine, t. y. nuo minėtos aikštės iki turistams skirtų viešbučių ir miesto prieigų.
„Kai pasiekėme Čangano prospektą, vėl pamačiau tankus, važiuojančius pirmyn ir atgal iš vakarų į rytus, ir iš rytų į vakarus, zujančius Čangano prospektu pirmyn ir atgal. Savo akimis mačiau, kaip Tiananmenio aikštėje, Čangano prospekte, tankai rėžėsi į minias žmonių ir traiškė piliečius“, – pasakojo įvykių liudininkas Qi Zhiyongas (portale new.hrichina.org pateikiamas straipsnis „Per Tiananmenio žudynes nukentėjusio Qi Zhiyongo pasakojimas iš pirmų lūpų“ (angl. „A Tiananmen Square Massacre Victim Qi Zhiyong’s First Hand Oral Account“, 2024 01 25).
Naujausi komentarai