Dar 1942 m. rudenį (spalio 23 d. – lapkričio 11 d.) Bernardo Law Montgomery’io (1887–1976) vadovaujamos britų imperijos ir joms talkinančios laisvųjų prancūzų pajėgos sudavė itin skaudų smūgį Trečiojo reicho ambicijoms Šiaurės Afrikoje, Egipte prie Al Alameino.
Šias kautynes per pilnatį pradėjo gausus britų artilerijos apšaudymas, sustiprintas bombardavimu iš oro, po kurių vėliau sekė itin nuožmios tankų ir pėstininkų kovos, o tarsi viso to dar nebūtų buvę negana, Johannesą Erwiną Eugeną Rommelį (1891–1944) pavadavęs Georgas Stumme (1886–1942), praėjus 24 val. nuo mūšio pradžios, mirė patyręs infarktą. Rugsėjo pabaigoje į ligoninę Vokietijoje išvykęs J. E. E. Rommelis buvo priverstas skubiai grįžti į Afriką ir imtis darbų.
„Spalio 26-ąją arši kova vyko palei visą iki šiol atkovotą gilaus kyšulio į priešo zoną liniją, ir ypač prie Kidnio kalvagūbrio. Priešo oro pajėgos, kurios ankstesnes dvi dienas laikėsi tyliai, dabar metė ryžtingą iššūkį mūsų viešpatavimui ore. Buvo daug oro grumtynių, dauguma jų baigėsi mūsų naudai. XIII korpuso pastangos, nors ir prilaikė, bet negalėjo sustabdyti vokiečių tankų judėjimo lemiamo – dabar priešas tai suprato – fronto sektoriaus link. Tačiau judančius vokiečių tankus žiauriai suniokojo mūsų oro pajėgos. Tą akimirką naują ir rezultatyvų manevrą atliko generolo Morsheado 9-oji australų divizija. Nuo fronto linijos pleišto jie smogė į šiaurę, jūros link. Montgomery’is tuo pat išnaudojo šią svarbią sėkmę. Jis sustabdė naujazelandiečius, kad šie nebesiveržtų į vakarus, o australams įsakė toliau judėti į šiaurę. Galbūt tai privers atsitraukti dalį vokiečių pėstininkų divizijos šiauriniame flange. Tuo pat metu Montgomery’is jautė, kad jo pagrindinio puolimo pagreitis ima strigti minų laukuose ir tarp gerai įtvirtintų prieštankinių pabūklų. Todėl jis pergrupavo savo pajėgas ir rezervą atnaujintam energingesniam puolimui“, – savo memuarų „Antrasis pasaulinis karas“ trečiajame tome „Didžioji sąjunga“ („The Grand Alliance“) pasakojo Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis (1874–1965).
Al Alameino grumtynėms einant į pabaigą, 1942 m. lapkričio 8 d. nacionalsocialistinės Vokietijos bei fašistinės Italijos interesams Šiaurės Afrikoje buvo suduotas dar vienas, šį kartą lemiamas smūgis, kai amerikiečių ir britų pajėgos pradėjo savo išsilaipinimą Maroke ir Alžyre (šiuos tebekontroliavo su Trečiuoju reichu kolaboruojantis Viši režimas).
Fortūnos svarstyklės pasauliniame kare (1939–1945) lėtai, bet užtikrintai pradėjo krypti sąjungininkų naudai, tačiau Trečiasis reichas tuo metu dar nebuvo nusiteikęs pripažinti pralaimėjimo. Dabar nacionalsocialistinės Vokietijos valdžia visus savo turimus ekonominius išteklius (įskaitant ir vergų darbą) siekė nukreipti karo poreikių tenkinimui.
Beveik tuo pat metu ji siekė kompensuoti ir patirtus žmogiškuosius nuostolius, aktyviai bandydama užkariautose teritorijose užverbuoti kuo daugiau kolaborantų. Taip atsirado SS kazokų kavalerijos korpusai ir vadinamoji Rusijos išlaisvinimo armija (vok. Russische Befreiungsarmee), siejama su Vlasovų giminės atstovu Andrejumi Andrejevičiumi (1901–1946).
Andrejus Andrejevičus buvo į vokiečių nelaisvę prie Leningrado (Sankt Peterburgo) patekęs ir galiausiai Trečiojo reicho pusėn perėjęs sovietų generolas. Nacionalsocializmo ideologijoje slavų tautoms buvo numatyta žemesnės kastos vergų dalia, tačiau net ir tai nesutrukdė beveik milijonui SSRS piliečių stoti Trečiojo reicho pusėn. Andrejus Andrejevičius buvo vienas jų.
Į vokiečių nelaisvę patekę sovietų kariai puikiai suvokė turintys vos dvi galimybes (mirti iš bado koncentracijos stovyklose arba jungtis prie priešų ir kovoti su „savais“), tačiau svarbu buvo dar ir tai, kad tuo metu visoje SSRS sunkiai būtum radęs žmogų, kurio vienaip ar kitaip nebūtų paveikusios iki 1941 m. birželio 22-osios vykdytos Kremliaus represijos.
1943 m. liepos 5 d., sutelkusi beveik 1 mln. vyrų ir beveik 3 tūkst. tankų, Trečiojo reicho valdžia bene paskutinį kartą pabandė perimti iniciatyvą kare, suduodant lemiamą smūgį sovietų pajėgoms.
Iš pradžių vokiečių puolimas ties Kursku vyko gana sklandžiai, tačiau jų judėjimas labai greitai įstrigo, o 1943 m. liepos 12 d. sovietai pradėjo daug nuostolių atnešusį, bet tuo pat metu ir sėkmingą savo kontrpuolimą.
Vokiečiai stengėsi demonstruoti meistriškumą ir pridarė sovietams didelių nuostolių, tačiau dėl vietovės reljefo, stiprios sovietų gynybos sistemos bei Kremliaus turėtų žmogiškųjų ir techninių resursų visos Trečiojo reicho pastangos buvo iššvaistytos vėjais, tad galiausiai pasklidus žinioms apie sąjungininkų išsilaipinimą Sicilijoje, Trečiojo reicho valdžia buvo priversta nutraukti vadinamąją operaciją „Citadelė“.
Sąjungininkų reikalai klostėsi puikiai, tačiau kaip visada, net ir geriausiomis gyvenimo akimirkomis nebuvo išvengta šaukšto deguto. Likus dienai iki operacijos „Citadelė“ pradžios, 1943 m. liepos 4 d. sąjungininkų pusę sukrėtė tragiškas nutikimas, kai Lenkijos pajėgų tremtyje vadą Wladyslawą Eugeniuszą Sikorskį (1881–1943) gabenęs lėktuvas paslaptingai sudužo britų valdomame Gibraltare. Sakoma, kad W. E. Sikorskis daręs spaudimą sovietų valdžiai. Jis esą domėjęsis lenkų karo belaisviais, pradingusiais sovietams įsiveržus į Lenkiją (1939 m. rugsėjo 17 d.), ir raginęs Raudonąjį Kryžių ištirti Katynės miške rastas masines kapavietes (vokiečių aptiktas 1943 m. pavasarį).
Naujausi komentarai