Kur gyvena Frankenšteinas?

Suabejojote? Triskart įkvėpkite, iškvėpkite ir pagalvokite. Prisiminkite negandų kaltininką, apie kurį esate girdėję pastaruosius tris dešimtmečius viešose diskusijose. Ypač – per šių Seimo rinkimų debatus, rezultatus apžvelgiančiuose pokalbiuose. Pirmoji mintis ir bus atsakymas. Dėl visko kaltas žmogus, kurio pavardę neigiamame kontekste imta kartoti, kai vienas po kito griuvo kolūkiai. Žaidimą, dėl ko kaltas Landsbergis (kad ir koks būtų šios giminės atstovo vardas) ir jo partija galėtume tęsti, tik vargu, ar tai bus juokinga. Veikiau atvirkščiai. Po to, kai iš neutralumą, deja, pamiršusios prezidentūros išgirdome, kad antisemitinį radikalų Frankenšteiną taip pat užaugino konservatoriai, belieka laukti, kada Landsbergiai su kompanija taps atsakingi už klimato kaitą. Žinia, visi tefloniniai politikai, prie kurių, regis, nelimpa jokie priekaištai, sveikai visuomenei turėtų kelti nerimą – neklysta tik nedirbantys arba logorėjos apsėsti demagogai. Tą patį galima pasakyti ir bet kurios partijos, sutelkiančios tūkstančius tokių klystančiųjų, adresu. Tačiau kaskart, kai, užuot argumentuotai diskutavus, pereinama prie asmeniškumų, kai sava veikla įprasminama vien politinio oponento puolimu, žodžių, o ne darbų kritika, tolstama nuo vakarietiškos politinės kultūros idealo. Artėjama prie puikybės, apie kurią (ne)uždraustame tekste, kurio nedrįso skelbti net katalikiška žiniasklaida, prabilo poetas Antanas Gailius, ir tamsos triumfo.