Vasario 16-osios minėjimai pastaraisiais metais prasideda ir baigiasi beveik vienodai: skeliamos kalbos apie tautos vienybę, rengiamos eitynės šūkaujant „Lietuva – lietuviams!“ ir liejamos ašaros dėl išsivaikščiojančių ir tėvynės vis labiau nebemylinčių tautiečių.
Aukščiausi šalies vadovai, tautos patriarchai niekada nepamiršta pridurti, kad būtina puoselėti ir ginti mūsų bendras vertybes ir tradicijas, antraip Lietuva neišliks. Tačiau paprastai konkrečiai ir neįvardija, apie ką šiuo atveju kalbama.
Arba, paklausti apie lietuviškumo šaknis ir turinį, pinkliai vardija: „Lietuvos senovė, kunigaikščiai, lietuvių kalba, pagonybė.“ Žinoma, tai klišės, tačiau tauta linkusi tikėti mitais, ypač – jei jie gerai nuteikia.
Kultūrologas Vytautas Kavolis prieš daugiau nei trisdešimt metų pastebėjo Lietuvą vis dar kamuojantį paradoksą: „Mūsų kraštas nusėtas istoriniais paminklais, žyminčiais ir kunigaikštišką didybę, ir liaudišką ištikimybę, ir intelektualų susikaupimą, ir savanorių kraują. Bet jie visi savo meniniu nereikšmingumu liudija paviršinį, vien jausminį, santykį su mūsų istorija. Deja, istorija nebuvo suvokiama kaip išsilaisvinimo istorija.“
Dabar, atrodytų, visko užtenka: yra ir paminklų, ir pilių, ir istorinių veikalų, menančių praeities didybę, ir kunigaikščių didybę menančių pilių. Vis dėlto tai lietuvių gerai nenuteikia: jie nėra, jei tikėsime apklausomis, patenkinti dabartine padėtimi ir nuolat ieško kaltų.
Dėl visko, kas mūsų istorijoje buvo ne taip, kalta arba krikščionybė, arba lenkai, arba rusai su vokiečiais. Prievarta ir tikėjimas, šeimininkavimas ir kova, išsilaisvinimas ir prisirišimas – toks yra dominuojantis lietuvių istorijos turinys.
Žaizdotas liūdintis rūpintojėlis, o po jo kojomis iki pusės išrengti Lietuvos istorijos veikėjai, šalia – ponia prabangia suknia su slaviškais motyvais ir rūmai, primenantys Valdovų. Taip Nacionalinės premijos laureatas Šarūnas Sauka konceptualizavo Lietuvos istorijos supratimą viename savo paveiksle, kurį Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakabino savo rūmuose. Tai – viena lietuvybės versija.
Su stereotipais kovojantis istorikas Alfredas Bumblauskas, šaržuodamas pernelyg primityviai suvokiamą lietuvybę, ją apibendrina keturių „Ž“ formule: žemė, žodis, žydas, „Žalgiris“. Štai kas, jei karikatūrinsime, bendra lietuviams.
„Mūsų istorija yra skurdo istorija. Mes esame skurdžiausi europiečiai, bet vis dėl to europiečiai“, – taip mūsų istorijos esmę, o kartu ir išskirtinumą, apibendrinęs istorikas Edvardas Gudavičius išsyk buvo apšauktas „istorijos juodintoju“. O prabilęs apie lietuvius ne kaip apie darbščią, o, priešingai, – nemokančią ir nenorinčią dirbti – tautą, pradėtas pulti dar labiau, nors jo teiginius įrodo naujausi istoriniai tyrimai.
Kaune stovintis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas, kai šis vaizduojamas primynęs po lenkų, rusų, kryžiuočių ir totorių karį, puikiai atspindi nepriklausomoje Lietuvoje nekritiškai iš tarpukario laikų perimtą tautininkišką istorijos supratimą, skirtą tautai mobilizuoti ir Vilniui atsiimti. Akivaizdu, kad būtent toks įvaizdis vis dar gyvas.
O gal ieškant lietuvybės prasmės ir krypties pakaktų įsiklausyti į 1958-aisiais išsakytą Algirdo Juliaus Greimo mintį, kad „tikrosios Lietuvos vietos Europoje ir pasaulyje supratimas turėtų būti išeities taškas pozityvioms ūkinėms ir kultūrinės ateities problemoms svarstyti“.
Naujausi komentarai