„Trims Andrejaus Fiodorovičiaus Kravčenkos sūnums, kurių eilėje aš buvau antrasis, jaunesnis nei Konstantinas, tačiau vyresnis už Eugenijų, 1905-ųjų revoliucija turėjo gilesnę prasmę, nei vien tik kažin ką užklupusi asmeninė patirtis“, – savo knygoje „Aš pasirinkau laisvę: asmeninis-politinis sovietinio pareigūno gyvenimas“ („I Choose Freedom: The Personal Political Life of a Soviet Official“, 1947) tvirtino politinis perbėgėlis.
Nors 1905 m. revoliucijos pats knygos autorius savo akimis nematė, ankstyvaisiais gyvenimo metais jis taip dažnai girdėdavo tėvo bei jo draugų pasakojimus apie tuos įvykius, kad ilgainiui Viktorui ėmė atrodyti, jog visa tai yra natūrali jo paties egzistencijos dalis.
Šie pasakojimai jo širdyje pasėjo stiprų laisvės troškimą bei gilią neapykantą viskam, kas atsiduoda autokratija, o nagaikos švilpimas bei kardų žvangesys dar ilgai kėlė pačias niūriausias būsimojo perbėgėlio emocijas.
Teigiama, kad užaugęs Viktoras savo gyvenimą susiejo su technika ir tapo metalurgijos srityje besispecializuojančiu inžinieriumi, o 1929 m. galiausiai įstojo į Komunistų partiją. Trečiojo reicho pajėgoms išdavus savo suokalbinininkus ir pradėjus atvirą invaziją į SSRS (1941 m. birželio 22 d.), Viktoras Andrejevičius galiausiai atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, mat buvo įtrauktas į Vašingtone veikusią vadinamąją Sovietų vyriausybės tiekimo komisiją (rus. „Sovieckaja Pravitelstvennaja Zakupočnaja Komissija“), turėjusią prisidėti prie karybai reikalingų JAV gėrybių tiekimo į socialistinį „rojų“.
Spėjama, kad būtent čia, dar nesibaigus svarbiausiems pasaulinio karo (1939–1945) mūšiams, jis ir pradėjo galvoti apie pabėgimą bei stalinistinį „rojų“ demaskuojančių memuarų leidimą.
Jis susibičiuliavo su Jungtinėse Valstijose gyvenančiu menševiku Davidu Julijevičiumi Levinu (1889–1962), dar žinomu Davido J. Dallino slapyvardžiu, užmezgė santykius su pasiturinčia amerikiete Cynthia, su kuria susilaukė dviejų sūnų (santykiai taip ir nebuvo įteisinti) bei bandė užmegzti ryšius su Jungtinių Valstijų valdžios atstovais, o galiausiai 1944 m. balandį oficialiai paprašė politinio prieglobsčio JAV.
„Tą šeštadienio naktį kiekviena kelionės taksi nuo mano nuomojamo būsto iki „Union Station“ minutė atrodė persunkta pavojaus ir fatališkumo. Priešiškumą tarsi skleidė pačios gatvės ir tamsūs pastatai, kurie atrodė rūstūs bei priešiški. Per visus septynis gyvenimo sostinėje mėnesius šiuo maršrutu buvau lengvabūdiškai, beveik nepastebėdamas aplinkos, nukeliavęs dešimtis kartų, tačiau šį kartą viskas buvo kitaip – šį kartą aš bėgau“, – skelbė pirmieji 1947 m. išleistos knygos pirmojo skyriaus žodžiai.
Tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai Vakarų publika turėjo progą sužinoti apie 1930–1933 m. SSRS vykusį badą (itin stipriai kirtusį Ukrainos žmonėms), sovietinę koncentracijų stovyklų sistemą, kolektyvizaciją, Komunistų partijos valymus, baudžiamojo priverstinio darbo panaudojimą, taip pat ir SSRS politinį flirtą su Trečiuoju reichu (pasibaigusį 1939 m. rugpjūčio 23 d. paktu).
Tai buvo itin stiprus smūgis SSRS įvaizdžiui ir pirmaisiais pokario metais nemažą dalį vakariečių užvaldžiusioms iliuzijoms, tad laukti atsako ilgai neteko.
Pradėjus knygą versti į kitas kalbas, be kita ko, ir šioje Atlanto pusėje, periodinio Prancūzijos leidinio „Les Lettres Francaises“ publikacijų autoriai pradėjo atvirą ir agresyvų memuarų bei jų autoriaus puolimą. Viktoras buvo vadintas „morališkai pamišusiu“ išdaviku, kuris esąs toks neišprusęs, kad jokiomis aplinkybėmis nesugebėtų sukurti knygos bei kaltintas kažin kada švaistęs sovietinės gamyklos turtą.
Teigta, kad ši informacija gauta iš vieno neįvardyto CŽV pirmtakės, OSS („Office of Strategic Services“) pareigūno, kuris tvirtinęs, Viktorą dažnai besilankius naktinėse pasilinksminimų vietose ir girtavus iki paryčių.
Anot neįvardyto respondento, pabėgimas, kuriuo pradedama knyga, iš tikrųjų tebuvęs malonia kelione, o per keletą mėnesių Viktoras tesugebėjęs sukurpti vos apie 60 neįskaitomų puslapių.
Nuolatinį leidimą gyventi Valstijose gavęs Viktoras taip pat nesnaudė ir 1949 m. iškėlė ieškinį leidiniui dėl šmeižto.
Šis Prancūzijoje vykęs teismo procesas sulaukė beprotiško žiniasklaidos susidomėjimo, o tenykštės bei užsienio kairiosios jėgos prieš ieškovą sutelkė neįtikėtino masto pajėgas.
Iš pašalių atėję liudininkai tvirtino, kad šią „fašistinę Vašingtono propagandą“ galėjęs sukurti kas tik nori, tik ne Viktoras. Jie vis neigė, kad SSRS vykdoma (ar vykdyta) persekiojimų bei teroro politika, ir vadino autorių išdaviku, o galiausiai įtampa pasiekė tokias aukštumas, kad apsaugininkams buvo įsakyta atskirti ieškovą nuo atsakovų bei jų advokatų.
Galiausiai pasirodė ir ieškovo buvusi žmona Zinaida. Ji tvirtino, kad Viktoras ją mušęs, vertęs darytis abortą, taip pat dažnai daužęs indus ir grasinęs nušauti.
„Mes – ne Maskvoje. Jeigu nebūtum liudininkas, nusukčiau tau sprandą“, – vienam pažįstamam sovietiniam funkcionieriui sušuko Viktoras, kai šis pareiškė, kad ieškovas medicininės komisijos buvo pripažintas protiškai neveiksniu. Aistroms nuslūgus, teismui pirmininkavęs teisėjas nusprendė priimti kompromisą. Jis pripažino, kad Viktoras buvo apšmeižtas, tačiau paskyrė atsakovams juokingą simbolinę baudą.
Besibaigiant 1966 m. vasariui, Viktoras buvo rastas negyvas savo namuose Manhatene. Oficiali mirties priežastis – savižudybė.
Naujausi komentarai