Visokios teorijos apie pasaulio pabaigą, technologines katastrofas ir visokius kitokius košmarus tiesiog užtvindė žiniasklaidą ir daugelio protus. Nustelbė visą dėmesį nuo kitos, tikrai reikšmingos informacijos. Pasaulio pabaiga laimei ar kažkieno nelaimei neįvyko. Iki kitos „patogios“ progos.
Negalima lyginti to, kas nepalyginama, bet dabar daugelis ekspertų ir „ekspertų“ lenktyniauja savo pranašystėmis apie neišvengiamą Rusijos puolimą prieš NATO.
Vieni ramina, kad nėra taip baisu. Kiti pyksta, kad bijome per mažai.
Klausimas paprastas ir labai praktiškas. Kuo situacija taps stabilesnė ir labiau prognozuojama, jei žmonės pradės labiau bijoti?
Ar dėl to žmonės bus labiau atsparūs grėsmėms, ar labiau pasitikės turimomis saugumo ir gynybos priemonėmis? Ar pagaliau apskritai pasitikės savo pačių kariuomene ir NATO?
Rusai kiekvieną mielą dieną mėgina įteigti, kad prieš jų galybę nėra jokių ginklų ir gynybos. Visaip mėgina pasityčioti iš NATO ir tos organizacijos efektyvumo. Labai norėtų, kad ir mes prie tų pastangų kaip nors prisidėtume. Ir, kaip matosi, ne be reikalo tikisi.
Taip, situacija yra sudėtinga, padėtis nepaprasta. NATO dar niekuomet nebuvo didelio masto tiesioginiame konflikte ir akivaizdžiai to vengia, nes situacija gali privesti prie branduolinės katastrofos.
Taip, NATO daug kur vėluoja su savo sprendimais, yra inertiška, bet gandai apie jos mirtį gerokai perdėti.
Tai, beje, puikiai supranta ir Rusija, todėl labai abejoja ir vis susilaiko nuo tiesioginių didesnio masto provokacijų, nes visa tai jai gali labai brangiai kainuoti.
NATO ir NATO šalys su visais savo žvalgybiniais pajėgumais privalo ruoštis bet kokiems scenarijams, bet vienas iš tokios strategijos ramsčių – NATO šalių gyventojų pasitikėjimas.
Situacija turi neraminti saugumo ir gynybos institucijas. „Neraminti“ netgi būtų netinkamas terminas, nes tai nėra profesionalu. Privaloma įtemptai stebėti situaciją ir būti bet kada pasiruošusiems bet kada reaguoti į bet kokius iššūkius.
Mūsų žmonės neturi net abejoti, kad būtent tai ir vyksta. Abejoti ir pasimesti turi mūsų priešas.
Ar kada nors girdėjote, kad Ukraina abejotų savo sėkme? Ar girdėjote, kad, nepaisant nuotolių fronte, sugriautos infrastruktūros, karinių ir civilių aukų, suteiktų bent menkiausią prielaidą nesėkmei, pralaimėjimui, žlugimui?
Ukrainiečiai, perpratę rusų psichologiją, vietoje to, kad patys viešai bijotų, verčiau gąsdina rusus. Štai, dronų „ganytojas“ Madjaras neseniai pareiškė, kad iš „Wildberries“ greitai nieko neliks. Efektas neblogas. Panika taip pat gana įspūdinga. O svarbiausia, kad būtent tai ir atsitiks.
Tai, kad Rusijoje vis dažniau desperatiškai, isteriškai ir visaip kitaip „jautriai“ reaguojama į realią situaciją kare, būtent ir demonstruoja tokios viešos informacijos taktikos teisingumą.
Tiek faktinė situacija, tiek potenciali perspektyva verčia bijoti būtent juos. Tai ir gąsdinkim, bus smagu.
Ir nustokim gąsdint savo žmones. Tiesiog dirbkim savo darbą ir pateisinkim savo, taip pat ir NATO, pareigą – užtikrinti savo žmonių ir teritorijų saugumą.