Dilema dėl pinigų: kaupti ar išleisti?

Tikrai galima sutikti su ministre, kad žmonėms buvo būtina suteikti pasirinkimo galimybę, nes iki tol veikęs prievartinis pensijų fondų mechanizmas tikrai neatlaikė kritikos ir visisiškai nekoreliavo su pasirinkimo laisve.

Socialdemokratai apie tai kalba kaip apie istorinį sprendimą. Gal taip ir būtų, jei gyventume ne ES, o Sovietų Sąjungoje.

Dabar tai tik dar vieno sovietinio relikto pašalinimas – „kai valdžia žino kaip žmonėms geriau“.

Sprendimas nors ir pavėluotas, bet geras, tik neramu, kokia bus pabaiga, nes dabar prognozuoti, kaip elgsis žmonės nuo sausio 1 d., kai bus galima atsiimti pinigus iš antrosiuos pensijų pakopos, ne pats palankiausias dalykas.

Visgi manyčiau, kad itin nemaža dalis atsiims tuos pinigus, o antrosios pakopos administracinė našta užguls likusius.

Čia vėl prasideda skaičiavimai, ar apsimokės likti norintiems toliau kaupti. Gal verčiau investuoti į akcijas ar rinktis kitą kaupimo būdą? Tad klausimų daug, bet nesigirdi jokių viešų ir racionalių pasiūlymų iš valdančiųjų. O juk jau dabar reikia pradėti aiškinti apie kaupimo reikalingumą norintiems turėti orią senatvę.

Nereikia būti orakulu, jog nuspėtum, kad nemaža dalis po sausio 1-osios atsiėmusių pinigus juos tiesiog išleis savo gerovei, kelionėms ir pan. Tą akimirką jie bus patenkinti ir gal net šlovins valdžią, bet tik trumpam. Toliau jau laukia kur kas niūresnės pagirios. Kalba ne tik apie ateitį ir pensijas. Puolę išlaidauti tautiečiai neabejotinai sukels infliaciją ir tai jau pajusime visi.

Tikrai pritariu ministrei, kad dėl vieno ar kito taupymo įrankio grūdimo per prievartą žmonės iš viso nusivylė bet kokiu pensijos kaupimo modeliu. „Sodra“ prieš keletą dienų paskelbė, kad, pasibaigus šių metų automatinio įtraukimo į pensijų kaupimą laikotarpiui, dalyvauti kaupime atsisakė apie 200 tūkst. šalies gyventojų. Kaupti pradėjo ar kaupimą antrojoje pakopoje atnaujino tik 36 tūkst. lietuvių.

Vienareikšmiškai, tik mes patys turime apsispręsti, kokiais būdais, kiek ir kaip taupyti, nes tai mūsų gyvenimas. Tačiau, norėdami tai racionaliai padaryti, turime turėti bent minimalų finansinį raštingumą, deja, ne visiems mums jo užtenka.

Todėl Vyriausybės darbotvarkėje turėtų atsirasti tikrai ne vienas pasiūlymas gyventojų finansiniam raštingumui didinti, švietėjiškoms kampanijoms vykdyti, nes kitu atveju daugelis mūsų tautiečių vietoj svajonių apie orią senatvę gali likti prie suskilusios geldos.