Antai dar 1989 m. rugpjūčio 23 d. maždaug 2 mln. žmonių Baltijos valstybėse susikibo rankomis tam, kad sudarydami 675 km ilgio gyvąją grandinę, primintų pasauliui apie 50-ąsias SSRS ir Trečiojo reicho pakto sudarymo metines.
Tuo metu vis dar buvo labai daug gyvų žmonių, kurie dėl SSRS valdžios represijų neteko namų bei kito turto, artimųjų, draugų ar savo kailiu patyrė priverstinę deportaciją į Sibirą, Arktį ar Centrinę Aziją, o apie Sovietų Sąjungą vis dar buvo kalbama kaip apie pasaulį nuo fašizmo išgelbėjusią didvyrę.
„Artėjant Baltijos grandinės dienai, mano mama iš tiesų pradėjo tikėti, kad tuoj įvyks kažkoks didelis, precendentų neturintis įvykis. Mintis, kad Estija iš tikrųjų gali tapti nepriklausoma valstybe, tuo metu buvo nauja ir tam tikra prasme bauginanti – mes negalėjome įsivaizduoti, ką su savimi ji atneš. Visi mano motinos šeimos nariai buvo du kartus ištremti į Sibirą – 1941-aisiais ir 1949 metais. Iš jų buvo atimti namai, o mano senelė neteko tėvų ir buvo užauginta vaikų namuose. Neteisybės jausmas, kančia, skausmas – visa tai buvo giliai įsišakniję“, – pasakojo vienas respondentas (portale news.err.ee pateikiamas straipsnis „Baltijos kelio prisiminimai: „Buvo tiek daug jaudulio ir tiek daug vilties“ (angl. „Memories of the Baltic Way: There was so much excitement, and so much hope“, 2024 08 23).
Anot kitų respondentų, šiame įvykyje daugiausia dalyvavo jauni, karštligiško temperamento žmonės ir vyresni, neturintys ko prarasti asmenys. Didelė dalis kitų žmonių tuo metu vis dar bijojo sovietų slaptųjų tarnybų ir neretai sugalvodavo pačių įvairiausių pasiteisinimų, atsisakydami kvietimo dalyvauti.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad politika ir praeities įvykiai nebuvo vienintelė priežastis, dėl kurios žmonės įsitraukė į šį nuotykį.
„Šiandien apie tai susimąsčiusi galiu tiksliai prisiminti dieną, kai pirmą kartą kepiau mėsos muštinius ant grotelių. Tai buvo 1989 m. rugpjūčio 23 d. Man buvo 16 metų ir paskutinę vasaros atostogų savaitę leidau namuose. Mano mama dirbo ilgai, o tėtį buvome neseniai palaidoję dar tą pavasarį. Jis mirė po sunkios ligos. Keletą dienų vis buvo kalbama per radiją ir televiziją apie šį didelį, pasaulį veikti paskatinsiantį įvykį – gyvąją grandinę, nusidrieksiančią per visas tris Baltijos valstybes. Sunku pasakyti, ar tai buvo atostogų nuobodulys, ar gilus laisvės troškimas, tačiau nieko labiau nenorėjau, kaip tik prisijungti prie šios grandinės“, – pasakojo kita įvykio liudininkė.
Vadinamasis Baltijos kelias buvo išties didingas ir daug drąsos bei organizacinių gebėjimų turėjęs pareikalauti įvykis, tačiau tuo metu (1989 m. rugpjūčio viduryje) vakarinėje komunistinio Rytų bloko dalyje įvyko ir kitas, kiek kuklesnis, bet labai svarbus politinis aktas, per kurį daugiau nei 600 Rytų Vokietijos gyventojų pabėgo į Vakarus (BBC portale pateikiamas straipsnis „Prakirpk geležinę uždangą: 1989-ųjų Vokietijos laisvės piknikas“ (angl. „Cut the Iron Curtain“: Germany’s 1989 freedom picnic“, 2019 08 19).
Iš dalies taip įvyko todėl, kad komunistinė Vengrija dar 1989 m. gegužę ėmė ardyti savąją geležinės uždangos dalį pasienyje su Austrija. Taip atsivėrė spraga, norintiems palikti komunistinį „rojų“, dėl kurios labai greitai kilo pabėgėlių krizė.
„Nuo praėjusio pavasario šimtai Rytų Vokietijos gyventojų pabėgo į Vakarus, pirmiausia vykdami Rytų pusėn atostogauti į Vengriją ir tuomet slapta kirsdami pasienį su Austrija. Vis dėl to tuo pat metu nemažai kitų potencialių pabėgėlių buvo sugauti Vengrijos pasienio patrulių ir grąžinti į Rytų Vokietiją, kur jiems gresia metai kalėjimo už „bėgimą iš respublikos“. Nesankcionuotas išvykimas iš Rytų Vokietijos, kuri tebėra viena iš reformoms priešiškiausių komunistinių valstybių, buvo didesnis nei kada nors anksčiau nuo Berlyno sienos pastatymo prieš 28 metus šį mėnesį, siekiant sustabdyti politiškai žeminantį ir ekonomiškai sekinantį pabėgėlių antplūdį“, – pranešė „Los Angeles Times“ straipsnis „Išvykimas iš Rytų Vokietijos“ (angl. „Getting Out of East Germany“, 1989 08 10).
Anot straipsnio, Rytų Vokietijos pabėgėliai ėmė kelti problemų ir Vakarų Vokietijos (VFR) valdžiai, kuri iki tol maloniai priimdavo savo brolius iš Rytų ir netgi suteikdavo jiems pilietybę. Dabar gi Bonos (tuomet tai buvo VFR sostinė) vyriausybė turėjo uždaryti savo atstovybę Rytų Berlyne, mat šią užplūdo vizų prašantys asmenys. Kai kurie jų (131) netgi atsisakė palikti atstovybės patalpas.
Taip pat straipsnyje minima, kad šimtai kitų vizų reikalavusių Rytų Vokietijos piliečių glaudėsi ir Vakarų Vokietijos atstovybėse Budapešte bei Prahoje, o Bonos valdžia esą nerimavo, kad tai gali pakenkti ir taip trapiems santykiams su giminaite iš Rytų.
Naujausi komentarai