Pasiūlymas paprastas iki banalumo. Vaikui gimus atidarote investicinę sąskaitą ir kiekvieną mėnesį nuperkate už 30 eurų ETF, stebinčio stipriausių pasaulio įmonių indeksą. Kiekvieną mėnesį. Aštuoniolika metų. Nieko daugiau nedarote – neperkate ir neparduodate, nesekate naujienų, nesijaudinate dėl krizių. Vaikui baigus mokyklą ir pradėjus savarankiškai dirbti, atiduodate jam sąskaitą su vienu patarimu: tęsk tą patį. Tai būtų labai konkreti, apčiuopiama pinigų suma, kuri pati įrodo, kaip veikia pinigai.
Tad skaičiuokime, kiek tai būtų. Per aštuoniolika metų kas mėnesį įmokant po 30 eurų, iš viso susidaro 6 480 eurų suma. Pasaulio akcijų indeksai per ilgą laikotarpį vidutiniškai auga apie 7 proc. per metus. Esant tokiai grąžai vaiko sąskaitoje aštuonioliktojo gimtadienio proga būtų apie 12 900 eurų – dvigubai daugiau, nei įmokėjote. Jei kam nors atrodo, kad 7 proc. – per daug optimistiška, imkime kuklius 5 proc.: vis tiek būtų apie 10 500 eurų. O jei rinkos elgsis kaip pastaruosius kelis dešimtmečius, kai amerikietiškas indeksas davė apie 10 proc., sąskaitoje gulėtų 18 tūkst. eurų. Kas gali skirti daugiau, tas ir gaus daugiau: penkiasdešimt eurų per mėnesį – tai 10 800 eurų per aštuoniolika metų, kurie virstų maždaug 21 500 eurų, o šimtas eurų per mėnesį – 21 600 eurų, už kuriuos aštuoniolikmečio lauktų apie 43 tūkst. eurų. Tai daugiau, nei kainuoja vidutinis naujas automobilis. Arba pirmasis įnašas už būstą. Arba studijos užsienyje be paskolos.
Aišku, visada galima verkti, kad ir taip trūksta pinigų. Bet pažiūrėkime, ką iš tikrųjų reiškia 30 eurų per mėnesį. Tai dešimt kavos puodelių miesto kavinėje. Tai keli pasivaikščiojimai vietoje važiavimo troleibusu ar taksi. Tai euras per dieną. Žmogus, kuris sako, kad neranda euro per dieną savo vaikui, dažniausiai jį randa – tik ne vaikui.
Tačiau tikroji magija prasideda tik po aštuoniolikos, ir čia yra svarbiausia. Aštuoniolika metų – tai tik pradžia, tik pamatas. Įsivaizduokime, kad aštuoniolikmetis šių 12 900 eurų neišleidžia, o tiesiog palieka sąskaitoje ir daugiau nieko neįneša. Iki 65 metų, esant tiems patiems 7 proc., suma išaugtų iki maždaug 343 tūkst. eurų. Iš 6 480 eurų tėvų įmokų. Nieko daugiau nedarant – jokio darbo, jokių įmokų, jokių sprendimų. Vien iš to, kad kažkas pradėjo anksti. O jei suaugęs vaikas paklauso patarimo ir tęsia tuos pačius 30eurų per mėnesį iki pensijos, sąskaitoje būtų apie 475 tūkst eurų, nors per visą gyvenimą būtų įmokėta vos 23 400 eurų. Pusė milijono iš kavos puodelių. Jei pradėjęs dirbti jis įmoką padidintų iki šimto eurų per mėnesį – o tai mažiau nei pusė vieno vakaro išlaidų restorane per savaitę, – pensijai sukauptų apie 780 tūkst. eurų, įmokėjęs 62 880. Skeptikams, kurie sako, kad 7 proc. – iš fantastikos srities, kuklus 5 proc. scenarijus duotų 177 tūkst. eurų už 30 eurų per mėnesį ir 336 tūkst. už šimtą – vis tiek daugiau, nei sukaups dauguma dabartinių pensininkų per visą gyvenimą.
Kodėl tiek daug dėmesio skiriu tam, kad pradėti reikia vaikui gimus, o ne „kai pradės dirbti"? Palyginkime tris žmones, kurie investuoja po šimtą eurų per mėnesį iki 65 metų, esant 7 proc. grąžai. Pirmasis pradeda aštuoniolikos: per gyvenimą įmoka 56 400 eurų ir į pensiją išeina su maždaug 439 tūkst. eurų. Antrasis susipranta trisdešimties – įmoka 42 tūkst. eurų, o sukaupia apie 180 tūkst. Trečiasis pradeda keturiasdešimties, įmoka 30 tūkst. eurų ir gauna vos 81 tūkst. Trisdešimtmetis įmoka tik ketvirtadaliu mažiau nei aštuoniolikmetis, o sukaupia mažiau nei pusę tiek. Keturiasdešimtmetis, kad pasivytų aštuoniolikmetį, kas mėnesį turėtų įmokėti maždaug penkis kartus daugiau. Kiekvieni praleisti metai kainuoja brangiau nei visi ankstesni kartu sudėjus. Būtent todėl tėvų vaidmuo čia neįkainojamas: jie gali duoti vaikui tai, ko jis pats niekada negalės nusipirkti – aštuoniolika papildomų metų.
Kad pasiūlymas neliktų teorija, kelios techninės pastabos apie tai, kodėl būtent ETF, o ne bankas ir ne „protingi“ fondai. Rinkitės kaupiamąjį (angl. accumulating) ETF: įmonės, į kurias jis investuoja, moka dividendus, bet fondas jų neišmoka jums, o reinvestuoja atgal, todėl kiekvieno ETF vieneto vertė auga. Tai patogu – nereikia nieko daryti su gaunamais pinigais ir nereikia kasmet deklaruoti dividendų mokesčių. Rinkitės platų indeksą, viso pasaulio arba bent išsivysčiusių rinkų: nereikia spėlioti, kuri įmonė laimės, perkate visas iš karto, o kurios pralaimės, iš indekso iškris savaime. Rinkitės mažus mokesčius, nes skirtumas tarp 0,2 ir 1,5 proc. metinio mokesčio per keturiasdešimt metų nusuka nuo galutinės sumos maždaug trečdalį, o bankų siūlomi „aktyviai valdomi“ fondai su 2 proc. mokesčiu yra būdas maitinti banką, o ne vaiką. Ir svarbiausia – nesustokite, kai rinkos kris. O jos kris, ir ne kartą. Kai indeksas nukrinta 30 proc., jūsų 30 eurų nuperka 30 proc. daugiau vienetų. Krizė ilgalaikiam investuotojui – ne nelaimė, o išpardavimas.
Taip, valstybė turėtų mokyti finansinio raštingumo mokykloje. Taip, programos prastos. Bet vaikas neauga programų tempu. Per tą laiką, kol biurokratai nuspręs, kaip mokyti vaikus apie pinigus, tėvai gali jiems tiesiog parodyti – ne lentoje, o sąskaitos išraše.
Naujausi komentarai