Norėčiau išreikšti palaikymą Lietuvos žurnalistei, kuri paliko pasiklausymo įrangą Seime ir yra kaltinama šnipinėjimu. Šie kaltinimai mano giliu įsitikinimu yra absurdiški, mat šnipinėjimas ir žurnalistika yra giminingos profesijos.
Kas yra šnipinėjimas? Tai informacijos rinkimas, jos analizė. O kas yra žurnalistika? Tai irgi yra informacijos rinkimas bei analizė.
Ir, deja, taip jau yra, kad žurnalistai taip pat, kaip ir šnipai, yra priversti kartais rinkti tą informaciją nelabai švariais, nelabai legaliais būdais.
Dėl to nereikėtų stebėtis, kad Šaltojo karo metais šnipai dažnai apsimetinėdavo žurnalistais.
Pvz., „Youtube“ portale dabar savo kanalą turi toks Jurijus Švecas. Jaunystėje jis šnipinėjo Amerikoje sovietų naudai, apsimetęs TASS’o žurnalistu.
Kitas perbėgėlis, buvęs sovietų šnipas, Olegas Kaluginas irgi jaunystėje dirbo JAV ir apsimetinėjo korespondentu.
O legendiniam sovietų žvalgybininkui Japonijoje Richardui Sorgei nė apsimetinėti nereikėjo. Be kitų savo profesijų ir užsiėmimų jis iš tiesų buvo dar ir žurnalistas.
Apie žurnalisto ir šnipo profesijų giminystę nuorodų galima aptikti net senovės graikų mitologijoje. Graikų dievaitis Hermis yra šauklys ir žinių nešėjas, tarpininkas tarp dievų ir žmonių pasaulių. Jis taip pat laikomas keliautojų, vagių ir pirklių globėju.
Kitaip tariant, galima spėti, kad jau senovės graikai suvokė, jog žinios ir informacija gali būti vertingas turtas. Ir kad juos, priklausomai nuo aplinkybių, galima arba net būtina pavogti.
Kuo šios profesijos skiriasi? Jos skiriasi tuo, kaip ta informacija panaudojama. Šnipas renka informaciją, kad suteiktų savo darbdaviams ar jį užverbavusiai valstybei pranašumą prieš konkurentus. Žurnalistas renka informaciją tam, kad būtų informuota visuomenė, apgintas jos viešasis interesas, teisė žinoti.
(be temos)
(be temos)